Karolis Birgilas
„Natos“, „ilgumas“, „harmonija“, „charakteris“ yra muzikos terminai, tačiau visa tai galima uždaryti į butelį lyg džiną. „Vyno klubo“ įkūrėjo Arūno Starkaus teigimu, čia negali būti kalbos tik apie kokybę, nes apie vyną reikia kalbėti ir kaip apie meną. Taigi koks yra lietuvių skonis?
Į šį klausimą A. Starkus atsako faktų kalba ir aiškiai atskiria kokybę nuo meno bei paaiškina, kam Lietuvos rinkoje yra skiriama pirmenybė.
„Paplitęs supratimas, kad galima įvertinti vyno kainos ir kokybės santykį. „Kokybė“ nėra pats tinkamiausias terminas ypač geram vynui apibūdinti. Ar gali būti kokybiškas piešinys arba baletas? Iki tam tikro lygio jis kokybiškas (techniškai tvarkingas), o paskui jau prasideda menas. Kalbant apie vyną, meno čia yra tiek pat kaip ir kitose srityse. Turėdami galvoje 30–50 litų, galime kalbėti apie vyno kokybę technine prasme, tačiau kai apibūdinime norime paminėti tokius terminus kaip „harmonija“, „balansas“, „elegancija“, „išskirtinis charakteris“, pereinama į meno sritį, dažnai ir į kitą kainų kategoriją“, – tvirtina jis.
Bijo išleisti daugiau
Lietuvos rinka, anot pašnekovo, yra kokybės ieškotojų, bet ne ekspertų rinka. Beveik 90 proc. šalyje nuperkamo vyno kainuoja iki 20 litų.
„Keletą procentų rinkos užima vynai, kainuojantys 20–40 litų. Jiems būdingas ryškesnis charakteris. Tokiame vyne galime atskirti ne tik vynuogių veislės, bet ir šalies, net regiono požymių. Tai intelektualesnio vartojimo vynas, sudarantis apie 10 proc. rinkos. Likę 3–4 proc. – tai rimtesni vynai, kainuojantys daugiau kaip 40 litų“, – trumpai rinkos struktūrą nužvelgia A. Starkus.
Skonis ekonominės įtampos neatlaiko
Daugiau kainuojantis vynas, kaip ir kitos prabangos prekės, yra gana jautrus ekonominiams svyravimams. Vis dėlto šios prekė vartojimas turi ir socialinį aspektą, o tai savotiškai veikia pačią vyno rinką.
„Žmogui persėsti į paprastesnį automobilį yra sunku, nes visi mato. Įsigyti pigesnio vyno galima nepastebimai, pagaliau, niekas nesužinos, kokį vyną ragauji namie. Čia labai lengva pereiti į žemesnę kainų kategoriją, nes tai nėra viešo vartojimo produktas, o vakarodamas su draugais gali išsitraukti ir užsilikusį geresnio vyno butelį. Per krizę krito mūsų klientų skaičius. Žinoma, jie neatsisakė šio gėrimo, tačiau galbūt pasirinko kitą parduotuvę – suveikė ne finansinis, o socialinis vartojimo aspektas“, – teigia A. Starkus.
Vartojimas po krizės Lietuvoje visiškai atsistatė, stabilizavosi ir auga. Negalima sakyti, kad žmonės daugiau geria, tiesiog yra labiau linkę eksperimentuoti. Gal būt pačioje aukščiausioje kainų kategorijoje (virš 500 lt už butelį) liko mažiau nuktrūktgalviškumo, tarp tokio vyno klientų padaugėjo atvykėlių iš Rusijos ir Baltarusijos.
„Vyną gaminančiose šalyse situacija vis dar prasta, nes vartojimas iš restoranų persikėlė į namus. O apsipirkdami prekybos centruose vyno mėgėjai retai perka nepažįstamą butelį, bijo rizikuoti mokėdami daugiau už dar neragautą vyną “, – pastebi A. Starkus.
Vyno lietuviai nesureikšmina
Lietuviams pagrindinė kliūtis kartais nusipirkti naujo vyno butelį yra paties vyno, kaip prekės, nuvertinimas.
„Daugelis žmonių, perkančių prekybos tikluose Lietuvoje, nesureikšmina vyno ir laiko jį įprasta preke, kuriai skiriama tam tikra pinigų suma, kaip, tarkime, pienui, mėsai ir panašiai. Tai juk yra maisto prekė, o ne batai, kuriems negaila išleisti 200 litų. Restorane gėrimams daugelis linkę išleisti net mažiau pinigų, nei maistui. Taip pirkdami kai kurie galbūt visą gyvenimą ir gers tą patį vyną arba neišdrįs paragauti ko nors brangesnio“, – aiškina Lietuvos someljė asociacijos prezidentas.
Anot A. Starkaus, tai yra savotiška gastronominė tragedija, nes kylant vyno kainai didėja jo įvairovė. Žemiausioje kainų kategorijoje pažinimas baigiasi paragavus maždaug 20–30 vyno pozicijų. Pakilus iki 50 litų ribos, reikėtų paragauti bent 200 vynų, kad būtų galima susidaryti vaizdą apie šią kategoriją, o virš šimto litų negailintis vartotojas turi pažinimo džiaugsmo visam gyvenimui, nes kiekvienas vynas šiame kainų lygyje yra personalija.
„Visgi geresnio vyno pardavimai ribojami ne vien ekonominės situacijos, požiūrio į vyną, kaip į maisto parduotuvės prekę, neužtenka ir tik plačios piniginės. Net ir atviri potyriams pirkėjai gėrimą linkę įsigyti tik tada, kai ima jausti skonio skirtumus, sužino, ko tikėtis. O šios žinios įgyjamos tik per patirtį, todėl staigios geresnio vyno vartojimo revoliucijos negalima tikėtis“, – teigia pašnekovas.
