Šių metų pradžioje Užsienio reikalų ministerijos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad 68 proc. žmonių kaip nedraugišką Lietuvai šalį įvertino Rusiją – 68 proc. Dvišalius santykius su ja neigiamai apibūdino 82 proc. respondentų, o teigiamai – tik 7 proc.
Nepaisant tokio neigiamo gyventojų nusistatymo, Rusija išlieka didžiausia užsienio prekybos partnerė. Statistikos departamento duomenimis, eksportas ir importas į šią šalį sudaro daugiau kaip 14 proc. viso prekių importo ir eksporto – daugiau nei su bet kuria kita valstybe. Didelę dalį importo sudaro rusiška nafta.
Tiekėjų neatskleidžia
Mažeikiuose veikianti naftos perdirbimo bendrovė „Orlen Lietuva“ skelbia, kad pernai mūsų šalyje realizavo 1,93 mln. tonų savo produkcijos. Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. į Lietuvą importuota kiek daugiau nei 0,6 mln. tonų benzino ir dyzelino.
Konkurencijos taryba yra ištyrusi, kad 75–90 proc. mūsų šalies degalinėse parduodamo benzino ir dyzelino yra pagaminta Mažeikiuose, o kita dalis – importuota (daugiausia iš Suomijos, Rusijos ir Baltarusijos).
Paprastai tariant, bene 3 iš 4 litrų bet kurių degalų, nuperkamų Lietuvos degalinėse, yra pagaminta Mažeikiuose, o daugiausia jie gaminami iš rusiškos žaliavos.
Tiesa, „Orlen Lietuva“ atstovė spaudai Kristina Gendvilė neatskleidė, kiek tiksliai rusiškos naftos perdirbama Mažeikiuose. Tačiau jos teigimu, iš Rusijos Primorsko ir Ust Lugos uostų gaunama žaliava sudaro mažiau nei 80 proc. iš maždaug 10 mln. tonų, kuriuos įmonė perdirba per metus.
Į klausimą, iš kokių Rusijos bendrovių perkama žaliava, „Orlen Lietuva“ atstovė neatsakė: „Naftos tiekimo sandoriai yra konfidenciali informacija, todėl negalime atskleisti bendrovių, su kuriomis sudarome naftos pirkimo sandorius, pavadinimų.“
Vis dėlto pats koncernas „PKN Orlen“, kuriam ir priklauso lietuviška gamykla, savo interneto svetainėje dar 2013 m. yra skelbęs apie didžiulės apimties tiekimo sutartį su Rusijos valstybei priklausančia „Rosneft“.
Šiai bendrovei vadovauja artimu Vladimiro Putino bičiuliu laikomas Igoris Sečinas. Dėl Rusijos bandymų destabilizuoti padėtį Ukrainoje, „Rosneft“ nuo 2014 m. yra pritaikytos Vakarų sankcijos.
Sprendžiant iš 2016 m. pranešimų, į tuometinį „PKN Orlen“ ir „Rosneft“ trimetį susitarimą buvo įtrauktos specialios nuostatos dėl naftos tiekimo Mažeikių gamyklai per Būtingės terminalą. Naujausiuose pranešimuose skelbiama apie lenkų ir rusų bendrovių susitarimus, kuriais tiekiamos žaliavinės naftos apimtys mažinamos.
Grėsmė Rusija, bet ne jos nafta?
Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kasmet skelbia grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Šiemet paskelbtame vertinime vėl daugiausia dėmesio skiriama Rusijai.
Tiesa, nors ir kalbama apie energetinį mūsų šalies saugumą, apie Rusijos įtaką dėl elektros, dujų ar naftos importo į Lietuvą, neužsimenama.
Portalas tv3.lt paklausė VSD kaip ši institucija vertina tą faktą, kad didelę dalį žaliavinės naftos Lietuva perka ir importuoja iš Rusijos bendrovės, kuriai taikomos sankcijos. Taip pat, kokiais atvejais Lietuvos įmonių bendradarbiavimas su Rusijos bendrovėmis gali būti laikomas grėsme nacionaliniam saugumui, ar tokia grėsme gali būti laikoma priklausomybė nuo rusiškos naftos.
VSD Strateginės komunikacijos vadovė Aurelija Katkuvienė į šiuos klausimus neatsakė. Tik nurodė, kad Lietuvoje svarbių strateginių objektų apsaugai yra sukurtas reglamentavimas.
„VSD funkcija šiame procese – tikrinti investicijas ir sandorius bei teikti informaciją Komisijai prie Ūkio ministerijos“, – informavo vadovė.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas teigė neturintis informacijos apie kokią nors grėsmę dėl „Orlen Lietuva“ perkamos naftos iš „Rosneft“.
„Aš neanalizuoju, kas iš ko ką perka. Pavyzdžiui, Lietuva perka ir dujas iš „Gazprom“, ko gero, nemažiau nei pusę sunaudojamo kiekio. „Orlen“ yra lenkiška įmonė, mūsų strateginių partnerių. Tiesą sakant, aš nemanau, kad ji galėtų daryti tai, kas nesuderinama su saugumo interesais“, – kalbėjo Seimo narys.
Jo teigimu, nacionalinis saugumas ir ekonominiai santykiai yra labai sudėtinga problema: „Jeigu kalbėtume apie elektrą, man atrodo, kad 90 proc. esame priklausomi nuo Rusijos ir kitų pasirinkimų neturime. Mūsų uždavinys ilguoju laikotarpiu – užsitikrinti visišką nepriklausomybę. Dujas taip pat perkame iš Rusijos, bet tie kiekiai sumažėjo pasistačius terminalą ir dabar galime pasirinkti.“
Anot V. Bako, kai kalbame apie energetinius išteklius, mums svarbu užsitikrinti, kad parduodanti pusė negalėtų mūsų šantažuoti, tarkime, kad nebūtume priklausomi nuo vieno tiekėjo.
„Kai kalbame apie naftą, dujas, mes užsitikrinome diversifikaciją, galime pasirinkti šaltinius, pirkti rinkoje. Problema yra tada, kai valstybė (ne tik Lietuva) tampa priklausoma nuo vieno tiekėjo ir jis gali manipuliuoti kainomis, daryti politiškai motyvuotus sprendimus, kištis į politinę sistemą ir pan. Tada tikrai yra bėda. Dabar tokių grėsmių, kai kalbame apie naftos produktus, nesu girdėjęs, bet tikrai pasidomėsiu“, – tikino parlamentaras.
Kuo skiriasi prekyba elektra ir nafta
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis svarstė, kad elektros ir naftos rinkos yra skirtingos ir turi nevienodą poveikį nacionaliniam saugumui.
„Pakeisti elektros importą ir jos sinchronizavimą pakeisti iš rytų į vakarų rinkas iš karto neįmanoma. Tam reikia pasiruošti ir perėjimas vyksta gana ilgai. Tuo metu naftos tiekimą galima gana greitai pakeisti. Jeigu neparduoda vienas tiekėjas iš vienos rinkos, gali nusipirkti naftos iš kitų tiekėjų“, – aiškino ekonomistas.
Jo teigimu, reikia turėti omenyje, kad nafta nėra visiškai homogeniškas produktas. Kiekviena naftos gamykla yra sukalibruota konkrečiai naftos rūšiai, priklausomai nuo jos lengvumo, nuo sieringumo:
„Aišku, kad Mažeikių gamykla pastatyta darbui su ta sunkia, sieringa nafta, kuri išgaunama Rusijoje. Ir dažniausiai tokią naftą ir perka. Bet pasaulyje ir kitur yra alternatyvios tokios naftos, tik ją, matyt, sunkiau, brangiau būtų atgabenti iki Būtingės terminalo.“
N. Mačiulis pripažino, kad rusiškai naftai nebūtinai yra lengvai prieinamų alternatyvų:
„Nafta yra specifinė, specifinis jos tankis ir sieringumas ir „Orlen“ gamykla yra pritaikyta tai specifinei naftai. Taip paimti, nusisukti ir įsigyti Šiaurės jūroje išgaunamą naftą ar iš Artimųjų Rytų, nėra taip lengva. Ne bet kokia nafta tinka „Orlen“ perdirbimo gamyklai. Tą irgi svarbu įvertinti.“
Elektra visur yra vienoda, jos importas tik priklauso, su kuo sinchronizuota sistema, bet kur laidai nutiesti, ten ją ir galima pirkti. Nafta kiekviename regione, kiekviename gręžinyje yra skirtinga ir tinka tik tam tikroms gamykloms.
„Sprendimas, su kokiais tinklais sinchronizuoti Lietuvos energijos tinklus – tai strateginis ilgalaikis tikslas, negali jo įgyvendinti per vieną dieną. Prekyba gali kiekvieną dieną keistis.
Šiaip Lietuvoje niekas niekur ir nėra pasakęs, kad nereikia prekiauti su Rusija, nereikia iš jos pirkti ar jai parduoti produkcijos. Tai yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė ir pagal eksportą ir pagal importą. Ir yra daugybė eksportuojamų prekių ir jų tranzitas. Politika yra politika, bet ekonomika, kaip matome iš realybės, yra visiškai kita dimensija ir mūsų ekonominiai santykiai su Rusija yra gana tamprūs“, – reziumavo ekonomistas.
