Dalijimosi ekonomikos šalininkai prognozuoja, jog turintieji pinigų, bet stokojantys laiko, ateityje vis daugiau paslaugų, ypač susijusių su buitimi, augintinių priežiūra, laisvalaikiu, pramogomis bus linkę įsigyti per elektronines platformas tiesiai iš žmonių. Tuo tarpu stokojantys pinigų įvertins papildomo uždarbio galimybes. Naujasis darbo modelis suteiks ir daugiau privalumų, pavyzdžiui, galimybę dirbti lanksčiai – patiems reguliuoti savo darbo krūvį ir laiką. Ko gero, dėl šių priežasčių ateityje vis daugiau žmonių rinksis dirbti naudodamiesi net keliomis platformomis.
JPMorgan Chase Instituto atliktas tyrimas parodė, kad daugumai darbuotojų, kurie teikia paslaugas per šiuo metu veikiančias platformas, tokias kaip „Uber“, „TaskRabbit“ ar „Postmates“, tokia veikla šiuo metu vis dar nėra pagrindinis pajamų šaltinis – darbuotojai dažniausiai taip siekia sumažinti pajamų iš tradicinės darbinės veiklos svyravimus. Visgi, sparčiai augant panašių platformų populiarumui ir plečiantis paslaugų spektrui, tikėtina, jog vis daugiau žmonių ateityje rinksis tokį darbą kaip pagrindinį pajamų šaltinį.
Dalijimosi ekonomikos sėkmė yra paremta žmonių pasitikėjimu vienas kitu, todėl rinkos dalyvių reputacija ir sugebėjimai parduoti savo paslaugas taps ypač svarbūs. Prastai atlikai darbą, kuriam buvai nusamdytas, ar buvai nemalonus – gausi prastą įvertinimą internete ir kiti potencialūs klientai gali nuspręsti tave aplenkti. Dėl minėtų priežasčių žmonės, norintys dirbti pagal minėtąjį modelį, turės išmokti „parduoti save“ – reklamuoti save ir savo paslaugas, kurti save, kaip prekės ženklą. Turintieji geresnius socialinius įgūdžius ir gerų atsiliepimų iš klientų, taip pat dalijimosi ekonomikos „senbuviai“ ateityje turės stiprų konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius.
Tiesa, naujasis verslo modelis kelia ir tam tikrų iššūkių. Darbuotojai, dirbantys per minėtąsias platformas, dažniausiai yra ne įmonės, o laisvai samdomi darbuotojai. Tai reiškia, kad versdamiesi individualia veikla jie gali neįgyti teisės į kai kurias socialines garantijas, pavyzdžiui, į nedarbo draudimo išmokas, taip pat rizikuoja neįgyti būtinojo stažo senatvės pensijai. Stipriai išaugus tokių savarankiškai dirbančių darbuotojų skaičiui, ateityje šalys gali susidurti ne tik su viešųjų finansų problemomis, bet ir dar labiau išaugusia pajamų nelygybe.
Panašu, kad ir patys dirbantieji nėra patenkinti tokia situacija – kompanijai „Uber“ dažnai tenka bylinėtis su savo vairuotojais, kurie reikalauja pripažinti juos įmonės darbuotojais. Anksčiau ar vėliau politikams teks spręsti šį klausimą ir rimtai pasukti galvą, kaip suderinti abiejų pusių interesus. Neseniai JAV imta kalbėti apie naujo tarpinio darbuotojų tipo, vadinamųjų „nepriklausomų darbuotojų“, sukūrimą. Siūloma, jog pastarieji įgytų panašias garantijas kaip įprasti darbuotojai, įskaitant teisę burtis į profesines sąjungas bei derėtis kolektyviai, taip pat už juos būtų mokami tam tikri darbo mokesčiai. Tuo tarpu platformų savininkams nebūtų taikomi reikalavimai, susiję su darbuotojų viršvalandžiais bei minimaliu darbo užmokesčiu.
Naujasis verslo modelis neišvengiamai pakeis tradicinius darbo santykius bei reikalavimus darbuotojams, tačiau greičiausiai ne visiems darbo paieška elektroninėse platformose pasirodys viliojanti galimybė. Darbuotojams, įpratusiems prie stabilumo, garantijų ir darbo vienoje įmonėje dešimtmečiais, gali būti ypač sunku priimti šią naujovę. Bet kaip teigė Čarlzas Darvinas, išlieka ne stipriausi ir net ne protingiausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko prie pokyčių.
