Švedų visuomenės sėkmė nėra susijusi su gerovės valstybės modeliu. Tai greičiau lėmė kultūriniai ir demografiniai veiksniai bei palankios verslo sąlygos, kurios Švedijoje egzistavo daugelį metų.
Tokius rezultatus rodo Suomijos nevyriausybinės organizacijos „Libera“ atlikta studija apie Švedijos modelį („The Swedish Model Reassessed“). Šiame darbe sugriaunamas visame pasaulyje populiarus mitas, esą dosniomis socialinės išmokomis ir aukštais mokesčiais paremtas Švedijos modelis atsakingas už aukštą gyvenimo lygį šioje šalyje.
Studijos autoriai savo išvadą daro remdamiesi trimis šaltiniais. Pirma, Švedijos visuomenė buvo stipriai pažengusi, o ekonomikos augimas – žymiai didesnis dar gerokai iki socialdemokratų eros pradžios 1936 m.
Antra, tarp švedų išeivijos, emigravusios į Jungtines Valstijas XIX a., šiandien taip pat yra palanki socialinė padėtis – žemas skurdo lygis ir didelis užimtumas. Šiaurės Europos šalims jau šimtmečius įtakos turi jose egzistuojantys tvirti institutai – stipri liuteronų darbo etika, homogeniška visuomenė, aukštas pasitikėjimas ir aktyvus pilietinis bendradarbiavimas.
Trečia, nuo 1990 m. Švedija stipriai apkarpė viešąjį sektorių, po ko sugrįžo ankstesnis spartus ekonomikos augimas. Tuo tarpu laikotarpis tarp 1970-1995 m., kai buvo vykdoma ekstensyvi socialinė politika, siejamas su žemu ekonomikos augimu.
