Vienur šalnos pakando vaismedžių žiedus, kitur jų pavyko sėkmingai išvengti, o kai kas šią vasarą savo uogų paragauti taip ir nesuspėjo. Vienų derlių pražudė kenkėjai, o kitų – liūtys.
Šimtametė vyšnia nenustoja derėti
Prienų apylinkėse sodą prižiūrinti Gintarė Jankauskienė sako, kad šie metai žada būti dosnūs. Šiemet ant vyšnių tiek uogų, kad šakas tenka ramstyti. Uogos didelės, sultingos, saldžios.
Pašnekovė džiaugiasi, kad kol kas jų neatrado varnėnai, todėl ramiai galima skintis ir ruošti jas žiemos atsargoms.
„Pavasarį pas mus didelių šalnų nebuvo, vyšnios apsipylusios žiedais stovėjo. Gal padėjo tai, kad netoli mūsų teka Nemunas? Prie vandens šalnos paprastai nebūna tokios baisios. Šias vyšnias dar tarpukariu sodino mano senelis. Vis šeimoje pasikalbame, kiek tokie seni vaiskrūmiai gali derėti...
Jokios specialios priežiūros netaikome, retkarčiais išpjauname išdžiūvusias šakas ir viskas. Nei purškiame, nei kuo nors tepame. Seni vaiskrūmiai su laiku nyksta, išdygsta jų atžalos ir jos greitai augina uogas“, – senutėle, tačiau itin derlinga vyšnia džiaugiasi sodininkė nuo Birštono.
Agronomijos mokslų daktaras Juozas Lanauskas sako, kad tokios derlingos greičiausiai yra lietuviška liaudies selekcijos veislė „Vietinė rūgščioji“ arba „Žagarvyšnė“. Tiesa, Suvalkijos regionui labiau būdingos „Vietinės rūgščiosios“ vyšnios, tačiau jos dera daugiau vasaros antroje pusėje, o štai „Žagarvyšnė“ – liepos pradžioje.
Pasak J.Lanausko, senųjų vyšnių motininiai medžiai nunyksta, o jų atžalos atauga tokios pat genetikos. Jauni augalai greitai dera, jų skiepyti nereikia.
Įsisiautėjo vyšninės musės
Tiesa, kai kuriuose rajonuose šiemet vyšnių ir trešnių derlių niokoja vyšninės musės. Didžiausia problema yra ta, kad šie vabzdžiai apsigyvena dar besimezgančiose uogose.
Sirpstanti uoga šios musės lervutėms tampa ne tik maisto šaltiniu, bet ir saugiu būstu, leidžiančiu toliau augti ir vystytis.
Bėda ta, kad šios musės pridaro vis daugiau žalos kaulavaisiams – vyšnioms ir trešnėms, todėl kokybiškas derlius gali smarkiai sumažėti arba būti visiškai sunaikintas.
Specialistai pabrėžia, kad vienas iš būdų kovoti su šiais kenkėjais yra pesticidai. Vis dėlto, ši priemonė nėra pati tinkamiausia dėl kelių priežasčių.
Tam, kad būtų pasiektas laukiamas efektas, labai svarbus insekticidų panaudojimo laikas, kuris turi sutapti su musės skraidymo laiku, mat nei žemėje po vaismedžiais žiemojančių musių kokonų, nei jau uogose esančių lervučių insekticidų medžiagos nepasiekia ir nepaveikia.
Vyšninės musės skraidymas dažniausiai sutampa su uogų nokimo pradžia, tad ir bet kokių insekticidų naudojimas nėra pageidautinas dėl jų likučių ant sunokusių uogų, ypač privačiuose nedideliuose soduose, kur uogos naudojamos šeimos reikmėms. Be to, insekticidai veikia kitus vabzdžius ir gali sukelti aplinkai žalingų padarinių.
„Anksčiau vyšninės musės tiek bėdos nepadarydavo. Tačiau pastarieji metai rodo, kad jų žalos mastas Lietuvoje plečiasi. Aišku, jei nėra labai didelės trešnių ar vyšnių koncentracijos, mažesnė tikimybė, kad į vaismedžius įsisuks šie kenkėjai.
Palankiomis sąlygomis vyšninė musė gali net iki 100 proc. sunaikinti uogas. Dabar jau nieko nepadarysi, jeigu kur nors soduose jų yra – derlius bus kuklesnis“, – tikina J. Lanauskas.
Anot jo, iš pavasario galima panaudoti specialias gaudykles su feromonais. Jos privilioja vabzdžių patinėlius į gaudykles ir patelės lieka neapvaisintos, dėl ko mažėja šių kenkėjų populiacija.
Kai kur sugrįžo miltligė
Vis dėlto, kituose soduose vyrauja ne tokios geros nuotaikos. Agronomo teigimu, šiemet į vaismedžių sodus sugrįžo jau kurį laiką nematyta miltligė. Ji puola antžemines augalų dalis (lapus), gali pažeisti ir stiebus.
Ligą atpažinsite pastebėję, kad lapų viršutinėje pusėje susidaro gelsvos, vėliau paruduojančios netaisyklingos dėmės, apatinėje pusėje – dėmių vietoje susiformuoja pilkšvai purpurinės, kartais pilkšvos apnašos.
Dėmės kampuotos formos, apribotos lapo gyslų, kartais atrodo lyg mozaika. Drėgnu oru apatinėje lapų pusėje susidaro pilkšvai violetinės apnašos – grybo sporos. Jas oro srovės perneša ant kitų augalų lapų (lauke sporos pernešamos dideliais atstumais).
Panašūs ligos simptomai pastebimi ir ant stiebų. Esant palankioms sąlygoms, augalai užsikrečia per trumpą laiką ir liga išplinta masiškai, kyla ligos epidemija – per kelias dienas gali žūti dideli agurkų ar melionų plotai.
Nukentėjo ir abrikosai
Visagino krašto sodietės Albinos Petrauskienės sode šiemet abrikosų derlius itin kuklus.
Pasak jos, per patį jų žydėjimą užėjo šalnos, žiedai greitai pajuodo, todėl šiemet vaisių mezgasi tik vienas kitas. Pasak jos, ne be reikalo abrikosai geriausiai auga tomis klimato sąlygomis, kur devynis mėnesius laikosi šiluma ir tik tris – vėsus periodas.
„Abrikosai žydėjo balandžio paskutinėmis dienomis, bet šalnos užėjo pas mus už savaitės. To pilnai pakako – derliaus šiemet neturėsime“, – apgailestauja pašnekovė.
Agronomijos mokslų daktaras J. Lanauskas sako, kad abrikosai itin dažnai nukenčia nuo šalnų, mat jie žydi anksčiau nei didelė dalis kitų sodo augalų.
Be to, kartais šalčiai didesnės žalos padaro ne žiedams, bet ankstyvosioms vaisių užuomazgoms. Pastarosios itin jautrios staigiems temperatūrų pokyčiams.
Pavėlavo nuskinti
Braškių augintojai šiemet taip pat susidūrė su iššūkiais. Pavasarį ir pirmą vasaros mėnesį lydėjusias sausras nutraukė smarkios liūtys. Kai kur braškių laukai skendo, o vėliau užėjusi kaitra kepino išvargusias braškių lysves. Viso to pasekmė – įsimetęs puvinys.
Šiemet ne vienas sodininkas yra priverstas į kibirus krauti maistui nebetinkamas uogas ir jas tiesiog išpilti lauk. Viena tokių sodininkių – kaunietė Kristina Mačiulienė.
Ji netoli Laikinosios sostinės, šalia Kauno marių, turi 7 arų sodą, kuriame augina braškes, sausmedžius, medlievas, rudeninius obuolius. Po Joninių prasidėjusios liūtys stipriai paskandino braškių lysves. Moteris sako netekusi maždaug pusės uogų.
„Nemaža dalis uogų supuvo tiesiog dėl to, kad vis nesusiruošdavau atvažiuoti jų nuskinti, o kai atvažiavau, pamačiau, kad uogos jau su „kailiuku“. Kadangi uogų niekam neparduodam (jas valgo tik mano šeima), man tai nedidelis praradimas, tačiau šiek tiek gaila, kad žiemos atsargoms neturėsime savo uogų“, – per daug gamtos išdaigų nusinešto derliaus nesureikšmina ji.
Kadangi medlievos jos sode auga tik antri metai, šių uogų užteko tik paragavimui. Tačiau Kristinai jos taip patiko, kad kitąmet jų sodins dar kelis sodinukus.
Braškėse – erkės
Braškių auginimo ekspertas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslų daktaras Nobertas Uselis pripažįsta, kad vasarinės liūtys apkartino braškininkų gyvenimą, tačiau jis primena, jog braškių puviniui didelės įtakos padaro ir jų žydėjimo tarpsniu buvęs drėgmės lygis.
„Kai laikėsi karšti ir sausi orai, ligos nesivystė. Pirmosios uogos tikrai nepuvo. Tačiau vėliau, kai tvyrojo karštis ir drėgmė, susidarė visos sąlygos tarpti puviniams. Puviniu užsikrečiama ir braškių žydėjimo metu.
Tų ūkių, kurie augino prekinę produkciją ir žydėjimo metu nepurškė braškių, derlius masiškai supuvo“, – sako N. Uselis, pridurdamas, kad šiemet braškynuose kenkėjų nepalyginamai mažiau nei pernai.
Laikantis karštiems ir sausiems orams į braškių lysves greitai atsikrausto voratinklinė arba žemuoginė erkė. Apnikti augalai skursta, mažai dera, vėliau žūva.
Lapų apatinėje dalyje galima pastebėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja sunkiai įžiūrimos erkės. Itin pažeistų augalų derlius būna mažas ir prastos kokybės.
Voratinklinės erkės labiau plinta braškėse, kurios auginamos po priedangomis arba šiltnamiuose. Paprastųjų voratinklinių erkių gausumą labai efektyviai mažina grobuoniškosios erkės.
Straipsnio autorė Monika Kazlauskaitė
