Finansavimo funkciją galima apibrėžti kaip reikalingo pinigų kiekio suteikimą konkrečiu laiku ir priimtinomis išlaidomis. Užtikrinti, kad gaunamų pajamų visada pakaks bet kurio laikotarpio išlaidoms padengti, gana sudėtinga, nes įsigyjant brangią įrangą arba išparduodant sezonines prekes prireikia daugiau nei įprasta lėšų.
Kasdienėms, t.y. einamosioms darbo išlaidoms, pvz., darbuotojų algoms, biuro nuomai, prekių atsargoms apmokėti, bendrovei reikia grynųjų pinigų. Taip pat galimos ilgalaikės investicijos, kai investuojama į gamyklos statybas, pastatų ar įrangos įsigijimą. O be to, juk po kurio laiko įmonės įrengimus reikės atnaujinti.
Kapitalą sukaupti reikia priimtinomis sąlygomis ir terminais, tačiau įmonėms, kurios tvarkingai registruoja gaunamą pelną ir turi aiškią perspektyvą, paprastai nekyla sunkumų gaunant reikiamų lėšų. Daug sudėtingiau gauti lėšų smulkiems verslams, nors šią problemą iš dalies padeda spręsti vyriausybės taikomos priemonės ir verslumo iniciatyvos.
Vidiniai finansavimo šaltiniai
Nepaskirstytas pelnas. Tai stabilus lėšų šaltinis. Nepaskirstyti, arba kapitalizuoti, pelną skatina ir mokesčių įstatymai, leidžiantys nepaskirstyto pelno neapmokestinti pajamų mokesčiu. Jeigu pelnas išmokamas dividendams, už jį tenka mokėti įprastinius mokesčius.
Nusidėvėjimo atsargos. Atidedant lėšas nusidėvėjimui padengti, skelbiamas pelnas sumažinamas, neišmokant faktiškai jokių grynųjų pinigų. Nusidėvėjimo atsargos parodo, kokį grynųjų pinigų kiekį (kurie bus panaudoti) pasilieka įmonė be paprastai nepaskirstomo pelno.
Apyvartinių lėšų sumažinimas. Laikant mažesnį atsargų kiekį bei sumažinus skolintojų skaičių, grynuosius pinigus galima “paleisti” į verslą. Kita vertus, šis būdas rizikingas dėl nesugebėjimo tiksliai prognozuoti paklausos ateityje, dėl ko gali pristigti prekių klientams.
Išoriniai finansavimo šaltiniai
Banko paskola. Bene pigiausias ir labiausiai paplitęs finansavimo būdas. Trejų–septynerių metų trukmės paskolas verslo plėtrai teikia dauguma šalies komercinių bankų. Iš visų reikalavimų, svarbiausia yra įkeisti bankui turtą, kurio vertė 1,5 karto didesnė negu norima gauti paskolos suma.
Ilgalaikių paskolų palūkanos dažniausiai būna kintamos. Palūkanų dydis priklauso nuo valiutos, kuria norite skolintis, ir vidutinės šešių mėnesių tarpbankinės skolinimosi šia valiuta palūkanų normos LIBOR. Kintamos palūkanos apskaičiuojamos kas pusmetį prie LIBOR normos pridedant paskolos sutartyje užfiksuotą banko maržos dydį.
Lizingo bendrovės. Yra skiriamos dvi lizingo rūšys: finansinis ir veiklos. Pirmasis nuo antrojo skiriasi tuo, kad finansinio lizingo atveju pasibaigus sutarties terminui išperkamas turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn, o antruoju atveju lieka lizingo bendrovės nuosavybėje.
Taip pat galima atgalinio lizingo paslauga, kurios esmė – bankas nuperka iš įmonės jos turtą ir jai pačiai po kurio laiko parduoda lizingo būdu. Taip siekiama panaudoti ilgalaikiame turte įšaldytas lėšas. Paprastai lizingo paslaugos palūkanos būna kiek aukštesnės negu bankų palūkanos.
Rizikos kapitalas. Šie fondai investuoja į sparčiai augančių, perspektyvių įmonių akcinį kapitalą. Rizikos kapitalo finansavimo forma paprastai būna brangesnė negu paskola ar lizingas, todėl ją dažniausiai renkamasi tuo atveju, jeigu įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia.
Rizikos kapitalo fondai dažniausiai investuoja į įmonių akcinį kapitalą, įsigydami naujos emisijos akcijas. Paprastai šie fondai įsigyja nuo 20 iki 50 proc. įmonės akcijų, t. y., jie nesiekia perimti įmonės valdymo. Šie fondai siekia gauti dividendų iš įmonės pelno arba pelningai parduoti akcijas ateityje, dažniausiai po ketverių–penkerių metų.
Kredito linija. Tai apyvartinio kapitalo finansavimo būdas, kai įmonė, turėdama tam tikrą banko nustatytą skolinimosi limitą, gauna šio limito neviršijančią sumą iš banko tada, kai jai šios sumos prireikia, ir grąžina tada, kai gauna atsiskaitymą už parduotas prekes. Dažniausiai kredito linija imama tada, kai įmonės kapitalo poreikis itin svyruoja.
Overdraftas. Finansavimo forma, kai įmonė gali turėti neigiamą, banko nustatyto limito neviršijantį atsiskaitomosios sąskaitos likutį. Ši apyvartinio kapitalo finansavimo forma yra brangesnė, negu paskola ar kredito linija, tačiau ja patogu naudotis, o sutarties sudarymo procedūros nėra sudėtingos. Paprastai neigiamo sąskaitos likučio buvimo terminas būna ribotas – per sutartyje nustatytą laiką nuo neigiamo likučio atsiradimo dienos įmonė turi jį padengti.
Faktoringas. Tai metodas, kai susikaupusias įmonės skolas superka “tarpininkas”. Asmuo, įsigijantis prekes, už kurias ketina sumokėti vėliau, tampa bendrovės skolininku. Skolą pardavus, skolininkas bendrauja tiesiogiai su faktoringo bendrove, o įmonė išvengia išlaidų, susidarančių dėl susikaupusių ir beviltiškų skolų.
