Laikas keitė poreikį
Žemės ūkio kooperatyvas „Paežerių pienas“ įsikūrė 1994 metų gegužę ir buvo vienas pirmųjų kooperatyvų Šiaulių rajone. Kooperatyvo įkūrėjas ir vadovas ūkininkas Petras Brikas sako, jog tuo metu kooperatyvas buvo išsigelbėjimas vietos pieno ūkiams, nes buvo panaikintas pieno surinkimas pienvežiais.
„Pats laikiau karves, kaimynai laikė, o pieno neturėjom kur dėti“, – pasakojo ūkininkas.
Šiuo metu „Paežerių pienas“ vienija apie 200 smulkiųjų pieno ūkių. Tik pieno ūkių vis mažėja. Žmonės traukiasi iš žemdirbystės dėl amžiaus, sveikatos, o jaunimas nenori tokio sunkaus darbo dirbti, kai nėra nei šeštadienių, nei sekmadienių, nei atostogų.
„Dabar mūsų kooperatyvo paskirtis yra kita, nei 1994 metais – mokame kiek didesnę kainą už pieno litrą savo nariams, nei mokėtų stambieji pieno gamintojai ir supirkėjai“, – sakė P. Brikas, laikantis trisdešimties karvių ūkį.
Pavieniams daug sunkiau
„Pavieniai smulkieji ūkiai neišsilaikytų. Kooperatyve matau daug privalumų. Ne tik dėl didesnės pieno kainos, bet ir trąšų. Susivienijus ir perkant didesnius kiekius trąšų gauname pigiau – smulkiam ūkininkui mažiau rūpesčių“, – pasakojo P. Brikas.
Kitas privalumas, kad smulkiesiems ūkininkams iš kiemo paima pieną per dvi valandas nuo pamelžimo du kartus per dieną, kol dar pieno kokybė nepasikeitusi. Smulkiajam ūkininkui pačiam nereikia pirkti šaldymo įrangos. Šaldymo įrangą turi kooperatyvas. Ji pirkta už banko paskolą.
Kooperatyvo valdyme dalyvauja dalis kooperatyvo narių.
Ne trauktis, o kooperuotis
„Agrokoncerno“ vadovas ir savininkas Ramūnas Karbauskis mano, kad pieno ūkius laikantys žemdirbiai jau susiduria su išlikimo klausimu.
„Labai daug pavienių pieno ūkių pasitraukė iš rinkos. Tuose rajonuose, kur ūkiai nedideli, išsilaikantys iš penkių-septynių karvių ir gaunantys žymiai mažesnes kainas, nei gauna stambieji ūkiai, kooperacija yra išeitis“, – mano R. Karbauskis.
Jo teigimu, daugelis problemų yra susiję su ūkininkų mentalitetu. „Yra pavydo, nepasitikėjimo vienas kitu, nesusikalbėjimo. Tai tik gilina žemdirbių problemas. Turintiems karčios patirties naikinant kolūkius, žemdirbiams daug sunkiau sutarti, nei kitų verslo sričių atstovams“, – mano R. Karbauskis.
Jis pateikė pavyzdį, kaip kooperacija išgelbėjo nedidelių kaimų ir miestelių parduotuvių savininkus, kai jie susibūrė į tinklus ir išgyvena.
„Prekybininkai susitarė, kad jiems sunkiau bus išgyventi kiekvienam atskirai, todėl dirba kartu ir išsilaiko. O ūkininkai susitaria sunkiau“, – mano R. Karbauskis.
Drąsa ir stuburkaulis
„Yra ir dirbtinio susipriešinimo tarp stambesnių ir smulkesnių ūkininkų. Kam blogiau, kad smulkaus pieno ūkio savininkas gaus tą pačią kainą, kaip ir stambaus ūkio savininkas?“ – retoriškai klausė R. Karbauskis.
„Kai pavyko susėsti prie vieno stalo ir susitarti, pieno kainos kilo. Kai situacija pagerėjo, aktualumas tartis atslūgo, žemdirbiai pradėjo mažiau koordinuotis ir vėl situaciją valdo pieno perdirbėjai, – situaciją vertina koncerno vadovas. – Svarbu ne tik tai, kad kooperuotųsi žemdirbiai, bet ir tai, kad kooperatyvai tarpusavyje susitartų dėl bendros politikos, dėl to, kad mūsų po vieną atsiskyrusių neišgaudytų.
Pieno perdirbėjai, pasak R. Karbauskio, vos išgirdę, kad žemdirbiai nori jungtis į žemės ūkio kooperatyvą, iš karto pasiūlo kiek didesnes kainas, kad tik žemdirbiai nesijungtų. Susigundęs laikinais pažadais žmogus atsisako kooperatyvo idėjos ir netrukus pralaimi.
„Reikia drąsos ir kieto stuburkaulio, kad suvoktum, jog kooperacija yra patikima išeitis “, – mano R. Karbauskis.
Susivienijo, kad būtų reikalingi
Panevėžio rajono ūkininkas Gintautas Dominas – vienas iš kooperatinės bendrovės „Savas derlius“ įkūrėjų ir narių.
„Idėja 2006 metais įkurti kooperatyvą kilo tam, kad galėtumėme dirbti su prekybos tinklais. Prekybos tinklai kelia aukštus reikalavimus ūkininkų produkcijai. Būtina užtikrinti nuolatinį produkcijos tiekimą. Mažas ūkis tiekti produkcijos visus metus neįstengs“, – pasakojo G. Dominas.
Iš pradžių kooperatinėje bendrovėje buvo tik du nariai – G. Dominas ir Saulius Račkauskas. Vėliau prie jų jungėsi dar keli ūkininkai. Šiuo metu bendrovė vienija šešis Panevėžio rajono ūkininkus. Ūkininkai augina ir tiekia prekybai daugiausiai bulves ir svogūnus.
Kooperatyvo pradžia – sujungus pajėgas nupirkta pirmoji daržovių fasavimo linija. Ja trejus metus buvo fasuojama kooperatyvo narių produkcija. Vėliau ūkininkai įsigijo savo fasavimo linijas, nes vežti fasuoti produkciją po keliasdešimt kilometrų pasidarė per brangu.
„Vėliau prisijungėme kitų ūkininkų, kad būtume stipresni, kad paįvairintume asortimentą“, – aiškino G. Dominas.
Išsilaiko iš 5 procentų
Kooperatinė bendrovė, pasak G. Domino, ne pelno siekianti organizacija. 5 procentai nuo ūkio apyvartos tenka kooperatyvo išlaikymui – direktoriaus, administratoriaus, dviejų buhalterių ir dviejų fasuotojų algoms. Ūkininkai patys ruošia pardavimui savo produkciją.
„Savas derlius“ sufasuoja tik apie penktadalį visos ūkininkų užaugintos produkcijos, o parduoda apie 80 procentų kooperatyvo narių užaugintos produkcijos.
„Tiekiame į prekybos centrus, kavines, restoranus ir kitur tik savo kooperatyvo narių užaugintą produkciją. Nieko nesuperkame ir neperparduodame iš šalies“, – pabrėžė G. Dominas.
Su prekybos tinklais visų kooperatyvo narių vardu derasi dėl kainų vienas darbuotojas – kooperacinės bendrovės administratorius.
Kiekvienas kooperatyvo ūkininkas veža į prekybos centrą savo produkciją, nes kooperatyvas neturi savo transporto, o jam reikėtų gauti licencijasi kito ūkininko produkcijai vežti, dalį išlaidų sudarytų ir mokesčiai.
„Esmė yra vadyba – susivienyti, kad kartu po ta pačia vėliava parduotumei“, – sakė G. Dominas.
Apie naujų narių priėmimą sprendžia visi kooperatyvo nariai. „Renkamės pagal tai, ar sugebėsime parduoti naujo nario produkciją, ar ne. Didžioji dalis šiandien Lietuvoje veikiančių kooperatyvų iš tiesų yra UAB'ai, o ne kooperatyvai pagal savo veiklos principus. Kooperatyvą turi valdyti ne direktorius, o tikrieji kooperatyvo nariai – toks turi būti grynas kooperavimasis“, – sakė ūkininkas.
Lietuvą išgelbės bendruomeniškumas
„Pritariu minčiai, kad žmonės emigruoja ne vien dėl ekonominių problemų, o dėl to, kad savo šalyje nejaučia bendruomeniškumo. Žmones vargina, kai žiūrima vienas į kitą su nepasitikėjimu, pavydu. Mes dėl to nerealizuojame savęs, nuolatos jaučiame nepasitenkinimą, – sako G. Dominas. – Bendruomeniškumas būtinas ir versle. Stambiausių įmonių dešimtukuose – iš žemdirbių darbo gyvenančios įmonės. Štai ką reiškia ūkininkų nesivienijimas“.
G. Domino teigimu, niekas netrukdo ūkininkams patiems nusisamdyti laivą, sudėti savo užaugintus grūdus ir patiems parduoti į užsienį bei pasiimti visus pinigus sau be tarpininkų.
„Bet mes nesugebame susikalbėti, neužaugome dar. Susikalbėtumėm – paprasčiau gyventumėm. Lietuvą išgelbės tik bendruomeniškumas“, – įsitikinęs G. Dominas.
Rita Žadeikytė
