Norint suvokti šio įvykio epiškumą, reikėtų ne lyginti šiuolaikinę Rusiją su klestinčia JAV ar dinamiškai besivystančia Kinija. Lyginti reikėtų Rusiją su autoritarine petrokratija pavadinimu „Abu Dabis“.
Nepriklausomo Abu Dabio fondo ADIA vertė – apie 770 mlrd. dolerių. Be jo, yra dar ir „Abu Dhabi Investment Council“ (90 mlrd. dolerių) ir „Mubadala“ (60,9 mlrd. dolerių). ADIA pelningumas per 30 investicijų metų siekė vidutiniškai 8,3 proc.
2009-aisiais Europoje siautė finansų krizė. Tais pat 2009-aisiais Abu Dabis paskelbė investuojantis į Egipto infrastruktūros projektus 30 mlrd. dolerių, nusipirko 38 proc. „Cepsos“ (antroji pagal dydį Ispanijos naftos gavybos bendrovė) už 16 mlrd. dolerių, įsigijo 9 proc. „Daimler“ už 2,4 mlrd. dolerių, taip pat vieno iš technologijų lyderio AMB (antrasis po „Intel“ pagal mikroprocesorių gamybą pasaulyje) kontrolinį paketą, investavo 1,7 mlrd. dolerių į nekilnojamąjį turtą Malaizijoje, sudarė 1,5 mlrd. svarų sterlingų vertės sandorį dėl suskystintųjų dujų terminalo statybos su britų „Pterofac“, įkūrė keturis privataus kapitalo fondus, superkančius bendroves Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, tapo vienu iš stambiausių „General Eletric“ akcininkų, įsigijo 50 proc. prabangių viešbučių „Kor Hotel Group“ (sandorio suma neviešinama), taip pat sudarė sandorius su „Rolce Royce“, „Sikorsky“, Kazachstanu ir taip toliau. 2014-aisiais ADIA tęsė investicijas į Australijos infrastruktūrą, Kinijos nekilnojamąjį turtą, taip pat Brazilijoje, Meksikoje ir Pietų Afrikoje.
Natūralus klausimas – kur savo trilijonus investavo Rusija?
Atsakymas yra toks, kad, skirtingai nuo Abu Dabio, Rusija ne investavo, o pravalgė. Olimpiadoms, vamzdynams, GLONASS’ui, fantastinei nacionalinei mikroelektroninei bazei kurti ir panašiai.
Valstybinė Abu Dabio naftos bendrovė vadinasi ADNOC. Klausimas: kiek ADNOC turi skolų? Atsakymas: beveik neturi.
Rusijos bendrovių išorinės skolos, kaip jau ne sykį buvo minėta, siekia 610 mlrd. dolerių (2009-aisiais jos siekė 420 mlrd.).
Reikia priminti, kad valstybės skola kaip tokia ne visuomet buvo savaime suprantamas dalykas. Iš tiesų viena priežasčių, kodėl žlugo Romos imperija, ir buvo ta, kad ji neturėjo iš ko pasiskolinti pinigų. Visos valstybės išlaidos buvo padengiamos iš surenkamų einamųjų mokesčių, skolinimosi mechanizmo išvis nebuvo. Todėl, kai imperiją iš visų pusių užpuolė barbarai, prireikė pinigų kariuomenei išlaikyti, o tokia operacija tų laikų finansų sistemai buvo neįmanoma.
Kai valstybės skola pradėjo atsirasti – italų komunose, o beveik tuo pat metu ir feodalinėse monarchijose, to priežastis, be jokios abejonės, buvo viena – karas. Tai iš esmės yra logiška. Valstybei karo metu reikalingos neplanuotos išlaidos, kurias jos, bent jau teoriškai, turėtų kompensuoti atėjus taikai.
XX amžiaus pabaigoje valstybės skola tapo visuotinai priimtu institutu, ir jos liūto dalį demokratinėse valstybėse sudaro socialinės išmokos, kas, aišku, kelia pavojų. Jeigu valstybė skolinasi pensijų išmokoms, tai neaišku, kur čia force majeure ir kas ateityje įsiskolinimą padengs, jeigu ne naujos skolos.
Tačiau demokratinių valstybių skolos – tai skolos, į kurias valstybė pateko dėl rinkėjų. Petrokratinio tipo Dubajuje arba Abu Dabyje skolų iš esmės nėra.
Rusija, valdant V. Putinui, šiuo požiūriu pasirodė visiškai unikali valstybė. Gavusi 3,5 trilijono dolerių iš naftos, ji ne tik sugebėjo juos kažkur pradanginti, tačiau ir jos bendrovės bei bankai įsiskolino dar 610 milijardų dolerių.
Beje, naftos išgavimo savikaina pakilo nuo 2 dolerių M. Chodorkovskio „Jugansknetegaz“ laikais iki 35 dolerių M. Sečino valdomos „Rosneft“. Be to, Rusija dar pradėjo statyti dujotiekius dešimt kartų brangiau negu kinai. Taip pat „Rosneft“ naftos gavyba 2014-aisiais sumažėjo 7 proc., o „Gazprom“ dujų – 11 proc.
Kodėl krinta rublio vertė? Dėl labai paprastos priežasties.
Todėl, kad žmonės, kurie pasisavino 3,5 trilijono dolerių ir įsiskolino dar 610 milijardų, kurie žinojo, kad jie gyvena Vakarų sąskaita iš visų pusių: todėl, kad jie parduoda naftą ir dujas Vakarams, todėl, kad jie skolinasi iš Vakarų, ir todėl, kad visus savo gigantiškus pinigų švaistymo projektus, kaip „Nord Stream“ ar „South Stream“, realybe jie verčia tik siekdami aprūpinti Vakarus, – tie žmonės dar nusišluostė į Vakarus kojas ir galvojo, kad gali tai daryti nuolatos.
