Šiuo metu Europos Komisija (EK) svarsto direktyvą, kuria ketinama užtikrinti stabilumą Europos būsto ir paskolų rinkoje bei užkirsti kelią ateities nekilnojamojo turto (NT) burbulams. Lietuvos bankų atstovai abejoja direktyvos nauda, o vartotojų asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ tikina: ji – būtina.
EK ypač akcentuoja būtinybę Europos piliečius informuoti apie paskolų teikimo sąlygas ir paaiškinti riziką, su kuria paskolos gavėjai gali susidurti, nes, pasak EK, 59 proc. Europos gyventojų imdami būsto paskolą šios rizikos neįvertina.
„Nordea“ banko analitikas Žygimantas Mauricas komentuodamas direktyvos nuostatus prisiminė „Snoro“ atvejį, kuris esą byloja, kad kai kada papildoma informacija gali apsaugoti gyventojus nuo nemalonumų: „Visi manė, kad „Snoro“ indėlių sertifikatai yra drausti, tačiau iš tikrųjų buvo priešingai. Papildoma informacija būtų pagelbėjusi ir padėjusi išvengti nesusipratimų.“
Ž. Mauricas sutiko su Europos bankininkų atstovų pareikšta nuomone, kad už visą papildomą medžiagą ir švietimą klientams, ar tai būtų reklaminiai lankstinukai, ar konsultacijos, galiausiai sumokėtų pats vartotojas, todėl pastangos informuoti žmones daugiausia turėtų būti nukreiptos į švietimą dar mokyklose, ir tuo bankai esą užsiima vis dažniau.
„Bankininkai bendraudami su vartotojais ir patys stengiasi informaciją pateikti tiksliai – jeigu vartotojas neįvertina savo galimybių ir nesugeba išmokėti paskolos, tai skaudžiai atsiliepia ir pačiam bankui“, – komentavo Ž. Mauricas.
Lietuva – apsisaugojusi
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad prievolė bankams priimti vienokius ar kitokius sprendimus naudos neduotų, todėl direktyva teigiamą poveikį galėtų turėti tik tuomet, jei ji būtų patariamojo pobūdžio: „Iniciatyva skatinti atviresnį bendravimą ir komunikaciją apie paslaugų rizikas pagirtina, bet visa tai atsiduria rėmuose, dažnai neduoda teigiamo efekto. Be to, kaip rodo patirtis, draudimus galima apeiti.“
Direktyvoje kalbama apie būtinybę Europos gyventojus raštu įspėti, kad bankas kliento nemokumo atveju gali atimti jų būstą. Įspėjimas turėtų būti parašytas sutartyje su banku didelėmis raidėmis ties ta vieta, kur klientas deda parašą. Tačiau, pasak N. Mačiulio, toks pranešimas galėtų suklaidinti vartotoją, nes sukeltų klaidingų asociacijų: „Pranešimas, kad paskola gali privesti prie bankroto, nėra teisingas. Iš tikrųjų paskola prie bankroto neveda, ji suteikia galimybių ateities sąskaita.“
N. Mačiulis pridūrė, kad pati direktyva ir papildomos informacinės priemonės galėtų būti labiau naudingos besivystančioms šalims arba toms, kurios dėl būsto paskolų rinkos nukentėjo daugiausiai – Ispanija ar Airija, – o Lietuva šiuo metu esą yra ir taip pakankamai apsisaugojusi, todėl poreikio taikyti naujas priemones čia nėra.
Galima diskutuoti
Panašios nuomonės buvo ir „Danske“ banko analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė. Komentuodama direktyvos nuostatus analitikė paminėjo, kad jau priimtos atsakingo skolinimosi taisyklės, be to, artėja „Bazelio III“ susitarimo įgyvendinimas, dėl to bankinė sistema patirs nemažą šoką, todėl dėl direktyvos poreikio esą galima diskutuoti.
„Ši direktyva dar kartą užtvirtintų ir akcentuotų tas pačias priemones, apie kurias jau kalbama priimant kitus nutarimus“, – apibendrino V. Klyvienė.
Pasak „Danske“ banko analitikės, gali kilti sunkumų direktyvą pritaikant ES šalių teisinėms bazėms, todėl svarbiausia, kiek savo piliečius informuoti pasiryžusios atskiros valstybės. O jos, tarp jų ir Lietuva, kol kas prisimena skaudžias sunkmečio pasekmes ir nėra linkusios piktnaudžiauti.
Pamokos neišmoktos
Vis dėlto asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ direktoriaus Kęstučio Kupšio teigimu, rengiama direktyva yra būtinas žingsnis, o Lietuva ir iki jos priėmimo turėtų imtis priemonių, kad ateityje būtų išvengta rizikos būsto paskolų rinkoje.
Komentuodamas Europos bankininkų argumentą, kad dėl papildomo vartotojų švietimo galiausiai pabrangtų bankų teikiamos paslaugos, K. Kupšys tai vadina maža kaina, palyginti su tuo, kiek reikalingos informacijos nesuteikimas kainuoja visuomenei. Kaip pavyzdį jis pateikia krizę JAV, kuri dėl bankų atlaidumo iš mokesčių mokėtojų pinigų vėliau turėjo sumokėti šimtus milijardų dolerių.
Pasak K. Kupšio, bankininkų kalbos, kad jie patys geba tinkamai reguliuoti padėtį būsto paskolų rinkoje, nes apie riziką informuoti klientus apsimoka patiems bankams, esą parodo, kad krizės pamokos dar neišmoktos: „Jeigu vėl kalbame apie galimybę viską palikti bankų savireguliacijai, vadinasi, iš krizės nepasimokėme. Galbūt bankai žiūri, kas jiems naudinga trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau kas gali užtikrinti, kad jie žiūri, kas bus po trisdešimties metų, per kuriuos klientas mokės už paskolą? Bankininkams svarbu gauti premiją dabar, o po trisdešimties metų jis tame banke greičiausiai jau nebedirbs.“
K. Kupšio teigimu, vienas iš būdų užtikrinti, kad vartotojai bus tinkamai informuoti, galėtų būti privaloma vartotojo konsultacija su advokatu prieš tai, kol jis pasirašytų sutartį su banku, jei skolinama suma siektų tam tikrą limitą, pavyzdžiui, kelis šimtus tūkstančių litų.
Kitas pavyzdys, galintis priversti atsakingiau dalyti paskolas, kuris jau esą pritaikytas Lietuvos teismų praktikoje, – už nesuteiktą informaciją klientui galėtų būti anuliuojamos iš vartotojų gautos palūkanos.
Faktai: Būsto paskolos
2011 m. atlikto gyventojų nuomonės tyrimo duomenimis, 75 proc. būsto paskolas turinčių gyventojų perka tik būtiniausias prekes.
Pagal nuosavą būstą turinčių gyventojų skaičių Lietuva pirmauja Europoje – nuosavą būstą turi 93 proc. gyventojų. Palyginimui, būstą Lietuvoje nuomojasi tik 3 proc. gyventojų.
Pagal dabar galiojančias atsakingo skolinimosi taisykles maksimali trukmė imti būsto paskolą negali būti didesnė nei 40 metų, o privalomas nuosavas įnašas – 15 proc. perkamo būsto vertės.
Paulius GRINKEVIČIUS
