Praėjusią savaitę skubėta pranešti, kad jau atsigavo Vokietijos, Prancūzijos, Norvegijos, Japonijos ekonomika.
Ir JAV esama ženklų, kad trečiąjį šių metų ketvirtį ekonomika jau augs.
Mūsų premjeras Andrius Kubilius ėmėsi piešti diagramas, kaip stabilizuojasi eksportas ir pramonė. Vizito Prancūzijoje metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi pranešė, kad Lietuva jau pasiekė dugną. O atvykęs pas mus Europos Komisijos vicepirmininkas Giunteris Ferhoigenas mandagiai drąsino, kad Lietuvos ekonomika artėja prie posūkio taško.
Kur jau ne. Kai per pusmetį ji smuko 20 proc., dar gilesnio kritimo mes jau psichologiškai nepajėgūs suvokti. Tiesa, mūsų premjeras logiškai viską paaiškino. Pasirodo, mes nukritome lygiai taip pat, kaip ir vokiečiai su švedais – į 2006-uosius metus. Tik mes aukščiau kilome, todėl žemiau tėškėmės, o jų bendrasis vidaus produktas mažai augo, tad mažai ir krito (5–6 proc).
Tačiau didžiosios krizės pasekmės – mums dar prieš akis. Kol kas Vyriausybė brangiai skolinosi ir davė – atlyginimams bei „Sodros“ išmokoms. Pavasarį, taisydama biudžetą, tik 200 mln. Lt bandė mažinti išlaidas, o 2 mlrd. Lt nurėžė pajamas (padidino biudžeto defi citą).
Apie dugną pranešta todėl, kad 40 mln. Lt surinkta daugiau negu Vyriausybė tikėjosi pavasarį, kai nubraukė du pajamų milijardus. Tačiau ar iš tiesų jau pasiekėme dugną, nors ir dumbliną? Jeigu iš tikrųjų pradės augti didžiųjų šalių ekonomikos, po truputį ir mes kapstysimės, gaivindami eksportą.
Bet turėtume išmokti labai sunkią pamoką: negali Lietuvos ekonomika kilti po 10 proc. kasmet. Jei netyčia taip atsitinka, tai Vyriausybė privalo kažkokiais valingais žingsniais stabdyti tą augimą, nes, tikėtina, jis gimsta iš orinių, darbo našumu nepadengtų pinigų. Taigi žlunga iliuzijos per penkmetį pasivyti išsivysčiusias Vakarų šalis. Na, nebent kokie nors lietuvių protai kokiuose aukštųjų technologijų slėniuose sukurtų kokį nors stebuklingai naują, pasauliui reikalingą produktą. Tik tokiu atveju būtų pateisintas mūsų ekonomikos augimo šuolis. Bet ar tą pamoką išmoksime? Ar bus kada nors tokia Vyriausybė, kuri, matydama orinį BVP šuolį, imtų sąmoningai kaišioti pagalius į ratus – kad tik neaugtų? Ir kur jūs matėte tautą, kuri tokią Vyriausybę pakęstų?
Pasaulis irgi jokių filosofinių krizės pamokų neišmoko. Kaip didieji pasaulio žaidėjai kovojo su krize? Spausdino nuvertėjusius pinigus ir liejo milijardus skatinti gamybai ir tam pačiam vartojimui, kurio įsisiautėjimas ir buvo krizės priežastis. Todėl yra pagrindo manyti, kad Europa su Amerika ne įveikia krizę, o ją tik nustumia tolyn.
Ką prognozuoja Šiaurės ir Baltijos šalių finansų grupės „Nordea“ analitikai? Greičiausiai atsigaus naftos eksportuotojai, taigi vėl kils naftos kainos, paskui atsiras pigesnių kreditų, augs būsto rinka, didės vartotojų polinkis pirkti. Vėl tas pats užburtas ratas. Ar daug krizės metu atsirado verslininkų, kurie nuspręstų nebesiskolinti, o imtų po kruopelytę taupyti ir tik pelną investuotų į naują gamybą? Konkurencinėje kovoje tai būtų beviltiški pralaimėtojai. Nedaug ir tokių, kurie pasiryžtų dabar visą gyvenimą taupyti būstui ir nuspręstų jį pirkti tik prieš mirtį.
Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy, Vokietijai pritariant, siūlo darbotvarkę Didžiajam pasaulio dvidešimtukui: įvesti griežtas bankų reguliavimo taisykles ir apkarpyti bankininkų premijas. Gal ir gerai, kad pasaulio politikai kreips žvilgsnius į bankus. Bankai – tokia specifinė verslo šaka, kuriai beveik negalioja rinkos dėsniai. Jiems beveik negresia bankrotas. Kuo didesnis, kuo daugiau investicinių tinklų pasaulyje užmezgęs bankas, tuo labiau jį, puolantį į duobę, privalo gelbėti valstybė – visi mokesčių mokėtojai.
Jei neturi bankroto baimės, aišku, atsiranda maksimali pagunda beprotiškoms algoms ir premijoms. Bet klaida būtų manyti, kad krizės priežastis – bankininkų algos. Bankai tame užburtame (gamybos ir vartojimo) rate yra tik tarpininkai. Iš vienos pusės juos stipriai spaudžia visų šalių vyriausybės, iš kitos – nepasotinami vartotojai.
Apkaltinti švaistymu, krizės metu bankai tarsi sustingo – atsargiai vertina riziką ir bijo mėtyti paskolas. Bet dabar juos pliekiame jau už sąstingį. Ir Lietuvoje taip pat, kaip visame pasaulyje: verslininkai reikalauja pigių kreditų.
Kad ir nedrąsiai, bankai vėl įsibėgės. Neįmanoma patikėti, kad pasaulio galingųjų dvidešimtukas griežtomis priemonėmis ims stabdyti paskolas. Visos šalys vėl norės auginti BVP ir konkuruos tarpusavyje. Vėl viskas iš pradžių.
Būtų geopolitinių, gamtosauginių gal net sąmonės pokyčių, jei pasaulis per krizę būtų išmokęs naftą pakeisti vandenilio energetika. Tiesa, Amerikoje bandoma tą daryti, bet, matyt, krizė per trumpa.
