Pastaruoju metu didžiausią nerimą euro zonoje kėlė Ispanija, kuri žengė į naują krizės etapą ir paprašė Europos Sąjungos paramos. Ispanijos bankų sektoriaus bėdos užgožė Italijos problemas. Smunkanti ekonomika ir augančios palūkanų normos šalies vadovui Mario Monti neleidžia naktimis ramiai miegoti, tačiau oficialiuose pareiškimuose Italijos premjeras neigia įtarimus dėl planų prašyti tarptautinės paramos, rašo „Der Spiegel“
Įsigalėjo pesimizmas
Italijos gyventojai susiduria su kreditavimo stygiumi. Bankai įtariai vertina ateities perspektyvas todėl italams tampa vis sunkiau ir sunkiau gauti būsto paskolą ar įtikinti kreditorius finansuoti gerą verslo idėją.
Italija ketvirtus metus iš eilės murkdosi krizėje, tradicinis italų optimizmas ir šypsenos po truputį nyksta. Dalį italų sunkmetis privertė savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Šalyje auga savižudybių skaičius. Italai į euro zoną žengė trykšdami pasitikėjimu, tačiau šiandien 65 proc. gyventojų skeptiškai vertina euro ateitį.
Pirmadienį paaiškėjo Italijos ekonomikos pirmojo ketvirčio rezultatai – per tris mėnesius BVP susitraukė 0,8 proc. Iš anksto buvo tikimasi panašaus rezultato, todėl italai ramiai sureagavo į šią žinią.
Euro krizės epicentras iš Madrido persikelia į Romą. Italijos akcijų indeksai traukėsi, o vyriausybės obligacijų palūkanos vėl persirito per 6 proc. ribą. Rizikos draudimo fondai mano, kad Italijos skolinimosi kaina ir toliau augs, todėl rinkoje daugėja žaidėjų, statančių prieš Mario Monti vyriausybę. Savo ruožtu toks elgesys tik dar labiau paspartina pesimistų prognozes ir stumia Italiją į duobę.
Tuo tarpu premjeras Mario Monti pareiškė, kad jo šalis neketina prašyti Europos Sąjungos pagalbos, nes Italijos ekonomikos ir viešųjų finansų politika yra kur kas griežtesnė nei daugelio Europos valstybių.
Ekonomika trauksis
Trečiadienį Italija išplatino 12 mėnesių trukmės vyriausybės obligacijų paketą, kurio pajamingumas siekė 4 proc. Tuo tarpu praėjusį mėnesį šis skaičius siekė vos 2,34 proc.
Italijai žūtbūt reikia išjudinti ekonomiką, nes kol kas šalies ūkis visuose frontuose pralaimi. Nuo 2008 metų Italijos gamybos sektorius beveik nuolatos traukiasi, per keturis metus pramonės produkcijos kiekiai sumažėjo beveik ketvirtadaliu.
Per pastaruosius 12 mėnesių nedarbas išaugo nuo 8 iki 10 proc. Jaunų asmenų tarpe (iki 25 metų amžiaus) nedarbo lygis per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 28 iki 36 procentų. Tikėtina, kad šie skaičiai atskleidžia tik dalį realybės, nes kai kurie jauni žmonės, praradę viltį susirasti darbą, nebesivargina užsiregistruoti darbo biržoje.
Ekspertai mano, kad šiemet Italijos ūkio laukia nuosmukis. Centrinis bankas tikisi, jog BVP susitraukimas neviršys 1,5 proc. ribos.
Tuo pat metu leidžiasi ir kiti ekonomikos indikatoriai. Traukiasi darbuotojų pajamos, mažėja vartotojų paklausa, smunka gyvenimo kokybė. Auga tik Italijos skola, kuri sudaro 120 proc. šalies BVP. Metų pabaigoje Italijos skola gali viršyti 2 trln. eurų ribą. Italija pateko į nuosmukio spiralę, besitraukianti ekonomika nenoromis verčia didinti išsipūtusią valstybės skolą.
Tušti pažadai
Italijos ekonomikos ministras Corrado Passera bando sumenkinti nemalonius skaičius. Anot jo, nepaisant prastų ūkio rodiklių šalies eksportas laikosi tvirtai, bankų sistema yra stabilizuota, o vyriausybės išlaidų planas vykdomas pagal griežtą tvarką. Ministro manymu, Italija tvarkosi kur kas geriau nei kitos į krizę papuolusios šalys, deja, finansų rinkos nesugeba įžvelgti šio skirtumo.
Tuo tarpu rinkėjų tarpe blėsta tas entuziazmas su kuriuo dar taip neseniai buvo pasitiktas technokratiškų pažiūrų premjeras M. Monti. Italai skundžiasi, esą kadencijos pradžioje M. Monti žadėjo sugriežtinti biurokratų išlaidavimą, nutraukti neproduktyvių sektorių subsidijavimą ir padidinti skaidrumą, tačiau kol kas jo pasiekimai apsiribojo mokesčių ir rinkliavų padidinimu. Pažadai gerinti verslo sąlygas ir skatinti ekonomiką taip ir liko pažadais.
Ieško atpirkimo ožių
C. Passeros pastangos įžvelgti šviesiąją pusę susilaukė plačios kritikos bei pajuokos. Prie sienos priremti politikai bando ieškoti atpirkimo ožių. Tam puikiai pasitarnavo gamtos stichija, Šiaurės Italiją sukrėtęs žemės drebėjimas pridarė nemažai nuostolių, tačiau politikai pasistengė išpūsti nelaimės padarinius. Vis dėlto pagrindine Italijos nuosmukio priežastimi dažniausiai įvardijama Vokietija su kanclere Angela Merkel priešakyje.
Daugeliui italų nepatinka, kad Berlynas atmeta bet kokias ekonominės politikos alternatyvas. A. Merkel stoja piestu prieš euroobligacijas, bankinę sąjungą ir ekonomikos skatinimo programas, kurias būtų galima finansuoti išleidus kolektyvinės atsakomybės vertybinius popierius.
Italijos verslo laikraštyje „Il Sole 24 Ore“ piktinamasi A. Merkel abejingumu. Straipsnio autoriaus nuomone Vokietija ignoruoja graikų pyktį, ispanų išdidumą, italų baimę ir prancūzų nerimą. „Stipri ir galinga Vokietija negali gyvuoti Europos griuvėsių apsuptyje,“ - teigiama laikraštyje.
„La Republica“ cituoja M. Monti, kuris tokį A. Merkel abejingumą ir griežtą tvirto kumščio poziciją sieja su artėjančiais rinkimais, įvyksiančiais 2013 metais. Tik vargu, ar Europa gali laukti kol Vokietijoje baigsis priešrinkiminiai žaidimai.
