Visame pasaulyje režisieriai, pristatydami naują filmą, dailininkai – naują paveikslą, dainininkai – naują dainą, rašytojai – naują knygą, prodiuseriai – naują televizijos laidą, kitą dieną domisi, ką gi apie jų kūrinius pasakė kritikai. Panašu, kad Lietuvoje daugelis kūrėjų daugiau dėmesio kreipia į interneto komentatorių nuomonę. Tačiau kieno dar nuomone domėtis televizijos prodiuseriui, jeigu profesionalių TV kritikų mūsų šalyje beveik nėra?
Televizorių ignoruoja?
Anot Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto vadovo Žyginto Pečiulio, pirmieji žmonės, kurie pradėjo rašyti apie televiziją, buvo tam visiškai nepasirengę. „Kol televizija buvo naujas reiškinys, apie ją rašė kino, teatro žmonės, garsūs filosofai ir kiti. Ilgainiui televizijos daugiapusiškumas, jos sąveika su kitais menais nulėmė, kad ją analizuojantis žmogus turėjo išmanyti gana daug dalykų“, – apie pirmuosius TV kritikus pasakojo docentas.
Nors šiuo metu Žurnalistikos institute nėra tokio dalyko kaip TV kritika, disciplinų, aptariančių televiziją, netrūksta. „Yra paskaitų, kuriose televizija analizuojama bendrame kultūriniame kontekste. Pavyzdžiui, televizijos teorija ir kritika, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstomas televizijos ir audiovizualinės žiniasklaidos kursas“, – sakė Ž.Pečiulis. Anot jo, norint profesionaliai rašyti apie televiziją reikia ne tik kultūrinio išsilavinimo, žinių apie televiziją, bet ir kantrybės sekti televizijoje vykstančius procesus. Norint suvokti kokius nors skirtumus televizorių reikia žiūrėti nuo ryto iki vakaro.
Tuo tarpu daugelis šiandienių studentų ne tik kad skeptiškai žiūri į televiziją, bet ir apskritai neturi televizoriaus. „Dėstydamas televizijos analizės kursą, bendraudamas su studentais susiduriu su didžiule problema, nes maždaug trečdalis auditorijos nežiūri ir net neturi televizoriaus. O kalbėti ar diskutuoti apie tai, ko nematai ir nežiūri, nėra prasmės“, – sakė dėstytojas. Anot jo, tokį skeptišką jaunimo požiūrį į televiziją pajuto ir patys TV kanalai. „Daugelis ėmė orientuotis į paties žemiausio išsilavinimo lygio žiūrovus ir džiaugiasi, kad surenka tuos 10 ar 15 proc. auditorijos“, – teigė Ž.Pečiulis.
Paskutinis Mohikanas
Jei televizija nebeauklėja, nebešviečia savo žiūrovų, gal ir TV kritikų nereikia? „Jei televiziją lyginsime su menais, tai visi jie turi kritikus. Tačiau jei televiziją lyginsime su žiniasklaida, tai bent jau Lietuvoje nei spauda, nei radijas neturi žmonių, kurie įdėmiai sektų šias sritis, o televizija šiuo atveju tampa išskirtinė. Tačiau, kad ir ką kalbėtume, žvilgsnis iš šalies yra reikalingas, net jei jis ir neatitinka vidutinio vartotojo žvilgsnio“, – sakė Žurnalistikos instituto vadovas.
Penktadienį anapus išėjusį kino ir televizijos kritiką, „TV publikos“ apžvalgininką Skirmantą Valiulį jis įvardijo kaip paskutinį Mohikaną, kuris kas savaitę skelbdavo profesionalias televizijos apžvalgas. „Paprastų žiūrovų ar laidų kūrėjų nuomonė apie televiziją nėra TV kritika. TV kritika turi būti paremta ilgalaikiu stebėjimu, profesionaliomis žiniomis. Rimtai TV kritikai reikia periodiško stebėjimo“, – sakė Ž.Pečiulis. Anot jo, anksčiau televizijos kritika išgyveno geresnius laikus, mat dabar daugelis įspūdžius apie dalyvavimą vienoje ar kitoje laidoje supainioja su tikrai profesionaliu stebėjimu iš šalies ir vertinimu. Tai ir darė amžiną atilsį S.Valiulis.
Kritika poveikį turi
Nors televizijos laidų vedėjo, žurnalisto Henriko Vaitiekūno darbo patirtis ir žinios leistų rašyti profesionalią TV kritiką, jis pats mato vieną neatitikimą. „Aš dar dirbu televizijoje, todėl išlieka subjektyvumo pavojus. Manau, kad TV kritikas turėtų turėti tam tikrą praktiką televizijoje, bet rašydamas apie ją nebeturėtų joje dirbti“, – sakė žurnalistas. H.Vaitiekūnas juokavo, kad Lietuvoje visi žino apie du dalykus – krepšinį ir televiziją. „Jeigu ko paklausi, visi sako tą patį: krepšininkai žaidžia blogai, išskyrus tada, kai ką nors laimi, o per televizorių nėra ką žiūrėti, nors ir turi 80 kanalų“, – šypsojosi H.Vaitiekūnas.
Paklaustas, ar universitete neturėtų būti rengiami TV kritikai, žurnalistas atsakė, kad tuo turėtų užsiimti Lituanistikos fakultetas. „Niekas negalės būti toks kritikas, kaip amžiną atilsį Skirmantas Valiulis. Jis turbūt vienintelis mokėdavo būti nepiktas. Sukritikuodavo, bet tu ant jo nepykdavai. Aš tokį kritiką irgi turiu – savo žmoną, kuri nė karto nėra pasakiusi neteisingai“, – sakė H.Vaitiekūnas. Jis pridūrė, kad daugeliui Lietuvos žiūrovų trūksta kritikos ir visų pirma sau, nes žiūri bet ką. „Reikia atsirinkti, o, deja, atrankos nėra. Kitados televizija turėjo tokią bent jau gražią idėją auklėti. Aš suprantu, kad 50 proc. žiūrovų dabar yra apsikasę buityje, kad ir ką jiems duosi, viskas bus gerai, bet vis dėlto yra tas intelektualusis sluoksnis, kuris norėtų bent jau nacionalinę televiziją matyti šiek tiek kitokią“, – sakė žurnalistas.
Anot jo, TV prodiuseriai tik apsimeta, kad nekreipia dėmesio į profesionalią kritiką. „Ji juos sunervina, ir ne kitoje, bet dar po 6 laidų jie pasistengia, kad būtų geriau, todėl manau, kad TV kritika yra būtina. Kita vertus, skaitytojui, eiliniam žiūrovui visada smagu paskaityti TV kritiką ir pasižiūrėti, ar ji sutampa su jo nuomone“, – teigė H.Vaitiekūnas.
