- Laida „Akistata“ yra ne pirmas jūsų kriminalinio pobūdžio projektas...
- Pirmiausia buvo „Aplinkybės tiriamos“, „Visiškai slaptai“ ir „Pavojinga zona“, vėliau prodiusuojami projektai „Pagalba 112“, „Pagalba SOS“ ir „Pagalbos telefonas 112“.
- Kurios iš šių laidų buvo labiau socialinio pobūdžio?
- Norėjome lietuviams į galvas įkalti numerį "112". Tai buvo pati pradžia ir visi skambindavo 01, 02, 03. Siekėme per kriminalines istorijas, konkrečius pavyzdžius numerį "112" padaryti tokiu žinomu, koks 911 yra žinomas Amerikoje. Laidos gavosi, bet misija nepavyko dėl absoliutaus BPC (Bendrojo pagalbos centro) neprofesionalumo, neveiksnumo ir visiško nesupratimo, ką ir kaip daryti. Šiuo metu galime įsitikinti, kad visa 112 idėja yra ant kracho ribos. Žmonės nepasitiki tuo numeriu, prisiskambinę nesulaukia pagalbos ir deda jį į šuns dienas. Laikas kuo skubiau šį klausimą kelt "ant šakių". Į tokią tarnybą, kokia veikia dabar, aš skambint nenorėčiau. Kaip sako Algis Greitai: "BPC vadovus reiktų išvaikyti su švabra".
Galva lentynoje
- Kokią pačią baisiausią istoriją teko narplioti?
- Tai grupė istorijų apie žudikus maniakus. Prisimenu tą garsųjį mūsų kanibalą, kuris suvalgė dalį savo žmonos. Jis mirė kalėjime kalėdamas iki gyvos galvos. Kitas buvo Muraška, kuris lentynon pasidėjo savo aukos galvą. Interviu metu jo paklausiau, kodėl jis taip padarė, kam jam reikalinga ta kaukolė? Jo atsakymas dar ir dabar skamba galvoje: „Na kaukolė - kaip kaukolė. Vieniems gražu vaza, o man - kaukolė...“. Bet šitos istorijos ne tiek baisios savo realiu pavojumi, kiek tiesiog sunku patikėti, kad tai gali būti realybė. Yra nutikimų, kurie baisesni žmogiškąja prasme. Pavyzdžiui, kai tėvai netenka savo vaikų. Kad ir tų pačių Aleksandrijos kaimo gyventojų rauda, kurių vaikus partrenkė girtas policininkas.
- Ar jausmingumas neatbunka per save "perfiltravus" tokią galybę istorijų?
- Turiu labai panašų sindromą, kokį turi medicinos darbuotojai, dirbantys ligoninės priimamajame. Jei pastoviai aikčiočiau ir verkšlenčiau - nei tam žmogui padėčiau, nei darbą nudirbčiau. Ačiū Dievui, tai neperėjo į visišką robotizmą ir emocijų nebuvimą. Privalau jausti kiekvienos istorijos temperatūrą.
Užpildė nišą
- Iš kur tas noras kapstytis visuomenės užribyje?
- Mano pradžia žurnalistikoje buvo ne kriminalinė. Teko dirbti ir spaudoje, ekonomikos ir politinių aktualijų srityse. Tačiau taip susiklostė, kad prieš dešimt metų tapau kriminalinės laidos „Aplinkybės tiriamos“ vedėju. Vėliau komercinėse televizijose atsirado tokių laidų poreikis, todėl mes sėkmingai užpildėme esančią nišą. Iš laidos „Visiškai slaptai“ išsirutuliojo kiti projektai, tačiau po kurio laiko rinka pasisuko link dekriminalizavimo - visi gerai gyveno, prasidėjo kreditų banga, televizijoje - koncertai, "trali vali", festivaliai, "keliai į žvaigždes" ir kiti šou. Mes kaip prodiuserinė kompanija turėjome reaguoti į situaciją ir pradėjome gaminti laidas, kurios atitiko nūdienos realijas. Iš to gimė pramoginės, jumoro, gyvenimo būdo laidos ir serialai.
- Ar laidos „Akistata“ pasirodymas susijęs su kriminalizacijos pakilimu?
- Be abejonės. Reikia būti aklu ir kurčiu, kad to nepastebėtum. Televizija labai greitai pajaučia visuomenės gyvenimo pulsą. Visuomenėje yra kriminalinio produkto poreikis, o televizija tą poreikį patenkina.
Nesąžiningas žurnalistas – sąžiningas verslininkas
- Tikriausiai per jūsų televizijos karjerą gavote daug grasinimų, bandymų papirkti ar kaip nors kitaip įtakoti laidos turinį?
- Visi trys variantai. Pats civilizuočiausias ir legalus būdas įtakoti informacijos sklaidą - tik teisinis kelias. Tačiau žmonės renkasi ir kitus kelius. Pavyzdžiui, emocinis variantas – skambučiai, ašaros, bandant paveikti mane pasinaudojant visais įmanomais pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, televizija ir pan. Šis būdas - ne tik neveiksmingas, bet atvirkščiai, dažnai iššaukiantis priešingą reakciją.
Grasinimai – taip paprastai elgiasi primityvaus organizuoto nusikalstamumo veikėjai, kurie kitaip nemoka, šis būdas jiems labiausiai suprantamas. Plačiai taikytas ir Daktarų grupuotės metodas. Man liudininkų akivaizdoje yra grasinęs pats H. Daktaras, dar sėdėdamas kalėjime. Gal ateis laikas ir apie tai plačiau pašnekėsiu. Gal mudu susitiksim, o tada bus galima priminti šią istoriją. Jo geras draugas Mongoliukas irgi yra man sakęs "teisme išsiaiškinsim", tačiau tokiu tonu, kad turėjau perklaust, ar tas teismas bus miške, ar kokioje kitoje vietoje. Dėl atvejų papirkti - jie buvo praktikuojami prieš penkis metus. Labai paprasta taktika. Viena ar kita suinteresuota grupė, pajutusi domėjimąsi jų veikla, norėdavo "išsipirkti", kad to domėjimosi nebeliktų. Tačiau televizijų honorarai yra neblogi, o mafijos pasiūlymai nebuvo tokie dosnūs, tad geriausias kelias likdavo teisinis. Todėl visiems rekomenduoju nebevargti su grasinimais ar bandymais papirkti, o elgtis taip, kaip numato įstatymas - kreiptis į teismą.
- O jei pasiūlymai būtų dosnesni nei televizijų honorarai?
- Susikraučiau daiktus ir tiek jūs mane bematytumėt...
- Sutiktumėte?
- O ką aš žinau...
- Bet o kaip žurnalistų etikos kodeksas?
- Cha cha cha (Juokiasi). Iš savo ilgamečio darbo galiu štai ką pasakyti. Jei nepaima sąžiningas žurnalistas - paima nesąžiningas redaktorius, jei nepaima sąžiningas redaktorius - paims nei sąžiningas, nei nesąžiningas verslininkas – leidėjas. Pirmais dviem atvejais tai vadinama kyšiu ar panašiai, o trečiu atveju - tai verslas, reklama, reikalai... Taigi, nebūkim naivūs.
Demokratijos lygis auga
- Kaip baigsis šiuo metu jūsų laidoje nagrinėjamos rezonansinės bylos?
- Šiuo metu matome, kad demokratijos lygis Lietuvoje labai smarkiai auga. Ir pasakysiu, kaip. Net bulvarinės, geltonosios ir visais kitais š... vadinamos žiniasklaidos funkcija yra labai svarbi. Ji pradžioje užkabina kilusį skandalą, o paskui jį labai sėkmingai tiria rimtoji žiniasklaida. Labai gerai, kad atsiranda žmonių, kurie paskambinę į redakciją gali sukelti rezonansinį atgarsį, todėl visos šios istorijos nebus padėtos į stalčių, net jei ten įsivėlęs žinomas žmogus ar įtakingas politikas. Tai žinodami pareigūnai tokią bylą tirs daug atsargiau ir intensyviau, suprasdami, kad žiniasklaidos dėmesys užkirs bet kokius bandymus numarinti bylą. O kaip baigsis pastaruoju metu nuskambėję skandalai? Juos ištirs.
- Bet juk žurnalistų negali sudominti kiekvienas įvykis?
- Gali. Sudomina ir sudomins ateity. Jūs juk duris rakinate kiekvieną dieną. O kodėl rakinate? Juk ne kiekvieną dieną pas jus ateina vagys. Todėl pareigūnai tirs kasdien, nes niekada negalės žinoti, kada žiniasklaida susidomės kokiu nors, net ir iš pažiūros eiliniu atveju. O tada taip išspardys užpakalį, kad maža nepasirodys. Pareigūnai dabar pradeda branginti ir vietą, ir karjerą.
Sklindantis purvas
- Jūsų minėtasis Algis Greitai Lietuvos televizijų auditoriją nupiešė...
- Tokį veikėją kaip Algis Greitai reikia vyti iš televizijos su beisbolo lazda pabeldžiant jam per pakaušį ir paspardant į užpakalį pyram, greičiau nei Mantą Petruškevičių. Aš, vaikų turintis žmogus, tokio purvo, kokį skleidžia Algis Greitai, nenoriu nei matyti, nei girdėti.
- Tai jūs nesutinkate su nuomone, kad Lietuvos televizijas žiūri daugiausiai silpnapročiai?
- Ko verta gali būti jo kritika apie auditoriją, kuriai jis dirba ir iš kurios jis gyvena? Ta charakteristika yra įdomi tik jam ir gal dar Rimui Šapauskui. Nuo tų laikų, kai atsirado Radiošou, žiūrint CTV bajerius matosi, kad jie nepažengė nei žingsnelio į priekį. Kad ir kaip jis norėtų pamėgdžioti savo mėgstamus garsius vakarų, ypač britų, komikus - iki jų jam dar yra toli toli, didžiulė pieva žolės. Ją, atsiprašant, apšikt reikia laiko ir darbo įdėti. O šiaip iš savęs genijus nesigauna, jo nėra. Yra tik didelis bezdalas. Taip aš manau apie Algį.
- Tada koks būtų jūsų Lietuvos televizijų auditorijos vertinimas?
- Auditorijos nereikia vertinti – ją reikia analizuoti. Jei labai įdomu sužinoti jos sudėtį tai galima pasiimti išsamiausius tyrimus, kurie atliekami kiekvieną dieną, todėl žinome, kas mus žiūri, kokio išsilavinimo, kokios finansinės padėties žmonės, pradedant vaikais, baigiant seneliais. Tą informaciją naudojame orientuodamiesi tai į vieną auditoriją, tai į kitą. Tai yra sunkus darbas. Todėl vertinti auditoriją taip, kaip tai daro Algis Greitai, man, televizijos profesionalui, neapsiverčia liežuvis. Tai gali būti palyginama tik su žmogaus iš gatvės pasamprotavimais apie krepšinį - pvz., kokią sudėtį reikia įleisti aikštelėn. Žiūrovai yra tokie, kokie yra. Gyvename tėvynėje Lietuvoje ir už ją galime numirti, lygiai taip pat kaip už kiekvieną žiūrovą ir kiekvieną žmogų. O jei kas nors dėl to jaučia problemas ar kompleksus - reikia keisti darbą. Arba eiti užsidaryti vienam ir gyventi narve. Neturiu jokių problemų, todėl savo auditoriją gerbiu, kaip ir kiekvienas žmogus dirbantis spaudoje, eteryje ar ant scenos. Jei yra noras perauklėti Lietuvą - reikia stengtis po truputį, bet vargu ar televizija tam tinkamiausia priemonė.