Gražus sutapimas: pirmas jau nepriklausomo „Valstiečio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba po dviejų dienų švenčia savo 70-metį. „Nieko čia stebuklinga, juk negali tapti vyr. redaktoriumi savo mirtadienio proga“, – pokštavo buvęs ilgametis leidinio vadovas, išsaugojęs puikų humoro jausmą, pavydėtinai sveiką dvasią ir patriotizmą.
Laisvos spaudos gimimo kančios
- Prisiminkime, gerbiamas Jonai, istorinį jūsų kreipimąsi, paskelbtą „Valstiečių laikraštyje“ 1992 m. vasario 20 d. – juk nuo jo viskas ir prasidėjo.
- Jo tekstą išguldžiau per kokias 10 minučių prisėdęs Spaudos rūmų 15 aukšto koridoriuje ant suoliuko, galima sakyti, karo lauko sąlygomis. Karas ir vyko: buvęs laikraščio vyr.redaktorius V.Būtėnas atsisakė atiduoti man raktą nuo kabineto, nors „valdžios perėmimas“ buvo legalus ir įteisintas. Nepriklausomo laikraščio vyr.redaktoriumi mane pakvietė dirbti Aukščiausiosios Tarybos (AT) Sąjūdžio sparnas, rekomendavo Kaimo reikalų komitetas.
- Skaitytojams dera priminti, kad iki 1990-ųjų balandžio 28-osios „Valstiečių laikraštis“ buvo Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK organas.
- Skamba nekaip? Tačiau 1991 m. lapkričio 7 d. AT priėmė įstatymą, pagal kurį visas LKP turtas, taip pat ir jos „organas“, paimamas valstybės žinion, taigi ir „Valstiečių laikraštis“. Pagal šį įstatymą ir jį sekusį Vyriausybės nutarimą inventorizuotas leidinio turtas buvo paverstas akcijomis. Tai buvo teisingas, demokratinis sprendimas – atiduoti laikraštį žurnalistams ir žemės ūkio organizacijoms, taip pat ir kairiosioms. Aišku, LDDP, t.y. buvę Lietuvos komunistai, su tuo nesutiko. O sugrįžę į valdžią 1993 m. sumanė susigražinti buvusį „organą“. Tada „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“, ypač „Tiesa“, rėkė: „Valstietis“ uzurpuotas, žurnalistų nuomonės niekas neklausė! Neapsikentę redakcijos darbuotojai surinko parašus ir paviešino pareiškimą, kad jie atsisako dirbti vadovaujami V.Būtėno. Sovietmečiu 18 metų dirbau „Valstiečių laikraščio“ korespondentu, tačiau kaip nepartinis galop buvau išspirtas. Vėliau darbavausi žurnale „Statyba ir architektūra“. Padoriam mąstančiam žmogui, ypač ilgiau dirbusiam sovietinėje spaudoje, bolševizmo ideologija buvo įkyrėjusi iki vėmimo. Nepriklausomas „Valstiečių laikraštis“ siekė su tuo pabaigti. Supratome, kad tautai bundant iš miego, plunksną valdantis žmogus turi jausti ypatingą atsakomybę už žodį. O kaimo gyvenimas tuomet nebuvo lengvas ir šviesus: įpratęs prie sovietmečio lygiavos, kaimietis išsigando reformų. Juk ir Amerikoje vergovės panaikinimą nemažai vergų sutiko be jokio džiūgavimo.
- Ar jūsų puolimas tuo pasibaigė?
- 1994 m. vasario 24 d. LDDP paskelbė, kad nepadėjus bylinėjimuisi nutarta kreiptis į Vyriausybės institucijas dėl jo grąžinimo LDDP. Tada 1994 m. kovo 15 d. VL išėjo tuščias, vien su pareiškimu, pasirašytu visų iki vieno žurnalistų, o jį užbaigė tokie žodžiai: „…Mes, VL redakcijos darbuotojai, nebegrįšime į LDDP partijos parankinių būrį ir niekada nesutiksime, kad jis vėl būtų paverstas LDDP leidiniu.“ Mūsų savarankiškumą parėmė kitos partijos ir visos demokratinės jėgos, tačiau kova dar nesibaigė: redakciją užpuolė valstybės kontrolė, finansų revizijos komisijos, šmeižė spauda – juk tada valdė LDDP.
- Eiliniam skaitytojui sunkiai suvokiama, kad „Valstiečiui“ teko taip sunkiai ginti teisėtą, iš teisėtos Lietuvos Vyriausybės gautą nepriklausomybę.
- Taip, skirtingai nei kitiems spaudos leidiniams, mums teko sunkiai ir ilgai kovoti už savo neprigulmybę. Buvę partiniai organai „Tiesa“, „Vakarinės naujienos“ dingo kaip į vandenį, kiti prisitaikė persivadinę, pavyzdžiui, „Lietuvos rytu“. Mane kai kurie Sąjūdžio vyrai tikino: „Atėjome visiems laikams!“ Tačiau gerai pamenu šviesaus atminimo savo tėvo įspėjimą: „Tai Leninas atėjo visiems laikams... Ar tikiesi, sūnau, kad nepriklausomoje Lietuvoje ramiai redaktoriausi?“ Tėvas buvo teisus. Didžiausia Lietuvos tragedija ta, kad atkūrus Nepriklausomybę nebuvo įgyvendinta liustracija, o sovietinei nomenklatūrai buvo sudarytos visos sąlygos privatizuoti, išparceliuoti ir kitais būdais išsemti visus Lietuvos aruodus. Ir mes, atėję redakciją, radome ją švariai „iššluotą“ LDDP, tad pradžia buvo labai sunki ir skurdi. Neturėjome net fakso aparato!
- Tačiau ėmėtės darbo ir pagaliau prasikūrėte.
- Tai puikių, atsidavusių mūsų darbuotojų nuopelnas. Norėčiau paminėti Vaclovą Armužą, Nijolę Petrošiūtę, Leoną Juršą, Antaną Naujokaitį, Jurgį Pekarskį, Vaidotą Survilą, sumaniai tvarkiusį mūsų kompiuterių „ūkį“. Vėliau atėjo būrys jaunesnių puikių žurnalistų: ukmergiškė Loreta Jastramskienė, Lina Pečeliūnienė, tikra patriotė ir puiki apžvalgininkė, Raimonda Ramelienė, Mykolas Sakavičius, Stasys Stacevičius, Arūnas Spraunius, dabar besidarbuojantis „Valstybėje“... Gintaras Visockas redagavo karybai skirtą specialų priedą „Vardan Lietuvos“, tačiau stambiausiu mūsų laimėjimu laikau rašytojo Antano Čalnario atėjimą. Atleiskite, bet lig šiol nematau spaudoje lygių šio publicisto plunksnai. Dar ir dabar prisimenu jo esė „Į ką panašus lietuviško pavydo velnias“. Gaila, šio iškilaus žmogaus jau nebėra tarp mūsų. Laikraštis sulaukė ir nemažo būrio nuoširdžių talkininkų, tautos šviesuolių, iš kurių norėčiau paminėti Jo Ekscelenciją Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, Žemdirbių sąjūdžio pirmininką Vaclovą Lapę, mokslų daktarą Vytautą Knašį, rašytojus Kazį Sają, Petrą Dirgėlą, Algimantą Čekuolį, šviesaus atminimo Jurgį Kunčiną ir Vytautą Cinauską.
Labdaringa veikla
- Kiek žinau, per tą dešimtmetį žurnalistų gretos gerokai pasikeitė.
- Antrame dešimtmetyje į redakciją atėjo jauna gabių žurnalistų karta. Visų pirma norėčiau paminėti Meilę Taraškevičienę, taip pat ir Česlovą Skaržinską, Arvydą Jockų, istoriką Manvydą Vitkūną. Bernardas Šaknys ėmė redaguoti kaimo mokykloms skirtą priedą „Tėviškės šviesa“, beje, einantį lig šiol. „Valstiečio“ būrys nuoširdžiai kovojo dėl to Lietuvos kaimo – bet kaip sunku pakeisti buvusio kolchozniko sąmonę! To, kuris gimė ir užaugo kolchoze, nieko nematė, išskyrus kolchozą, nieko nebuvo girdėjęs apie mūsų tautos kovas... Po Nepriklausomybės atkūrimo vaikai dar ilgai buvo mokomi iš sovietinių vadovėlių, sovietmečiu ruošti istorikai vapėdavo apie Sovietų Sąjungos didvyrius, užuot pasakoję apie partizanus. Mūsų laikraštis šefavo kaimo mokyklas, puikiai žinojome, kokie prasti ten reikalai.
Siekdamas padėti vargingoje būklėje atsidūrusiems buvusių kolūkiečių vaikams „Valstiečių laikraštis“ įsteigė labdaros fondą „Kaimo vaikai“. Jau neblogai uždirbdavome, laikraštis buvo skaitomas, ėjo didžiuliu tiražu, tad šalpos reikalams kasmet skirdavome nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. Lt.
- Ar kuris kitas leidinys Lietuvoje užsiimdavo tokia labdara?
- Nemanau. O mes fondo lėšas skyrėme svarbiems dalykams: neturtingų mokinukų pietums mokyklose, studentų iš kaimo stipendijoms, našlaičių pašalpoms. Be to, kaimo mokyklose steigėme amatų mokymo klases, rengdavome labdaros dienas, kurių metu dalydavome maistą, drabužius, avalynę. Atsikūrus Lietuvai sukruto ir išeivija, ėmė ieškoti patikimų tarpininkų labdarai ir susirado mus, o ir mes patys ieškojome mecenatų. Negaliu nepaminėti Lietuvos našlaičių globos komiteto ir Lietuvos dukterų draugijos iš Čikagos, Tautos fondo, Katalikų šalpos fondo, „Lietuvos vaikų vilties“ ir kitų išeivijos organizacijų. Ypač dėkingas esu mecenatams
a.a. dr. Jonui Adomavičiui, a.a. kunigui prof. Antanui Paškui, žymiam verslininkui iš Santa Monikos Albinui Markevičiui... Ir, žinoma, dr. Rožei Šonkaitei, lig šiol aukojančiai „Valstiečių laikraščiui“.
Indėlis į valstybės kūrimą
- Gerbiamas Jonai, vis minite kitus, dėkojate kitiems. Kada papasakosit apie save?
Ką čia apie save? Redaktoriaus pareiga – suburti gabių žurnalistų būrį, tada jie aria noriai, sutartinai. Sutardavau ir su buvusiais komunistais, jei tik šie nebūdavo kvaili ir išmanydavo savo darbą. Draugiškus ryšius palaikydavau su visais, pradedant kaimo paštininku. Antai Prezidentas Valdas Adamkus įvairių mūsų leidinio patriotinių konkursų nugalėtojams (ir tokius rengėme, premijos būdavo solidžios) skirdavo piniginę premiją, ne mažesnę kaip 1 000 Lt. Kartą, prisimenu, ją perdavė ir laureatui įteikė šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė.
- Vadovavote laikraščiui ištisus 15 metų, tam reikėjo ne tik tvirto stuburo bei erudicijos, bet ir žmoniškumo. Kolegos šneka, kad buvote tiesus bei teisingas, nors ir ūmaus būdo. Ar šie patrauklūs jūsų bruožai paveldėti?
Nesu bajoriškos kilmės. Mano proprosenelis Juozapas iš tėvo pusės XIX amžiaus pradžioje buvo samdomas miškininkas Pakruojo barono fon Ropo. Prosenelis Motiejus tarnavo sodininku pas tą patį fon Ropą. Panaikinus baudžiavą mano proseneliui už gerą tarnybą buvo dovanotas ūkis Joniškaičiuose (dabar Pakruojo rajonas – red. past.), kur buvo vienas barono fon Ropo baudžiavinių kaimų. Mano senelis Jonas Švoba matė vargo: kaimas labai sunkiai kilo – žemės reforma ten buvo įvykdyta tik 1937 m., tačiau išleido sūnų Juozą į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. Tėvas buvo jau raštingas, praprusęs, susigaudydavo politikoje.
- Ar jūsų šeima nukentėjo nuo sovietų?
Žinoma, juk Joniškaičiuose turėjome 40 hektarų ūkį. Kaipmat būtume atsidūrę Sibire, tačiau tėvas buvo gudrus, prieš pat didįjį vežimą pasislėpė Klaipėdos krašte, šiaip taip įsidarbino tarybiname ūkyje. Tas slapstymasis jį labai nualino. O aš, vėliau baigęs Luokės vidurinę, Žemės ūkio akademijoje įgijau agronomo diplomą.
Pažvelgęs atgal, šiandien drįstu teigti, kad „Valstiečių laikraštis“ laisvoje Lietuvoje galbūt kai ką ir nuveikė. Nešėme tiesos žodį į kaimą, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos įstojimo į NATO ir ES, stengėmės, kad Lietuvos Prezidentu 1998 m. taptų Valdas Adamkus, o tai Lietuvai tada buvo labai svarbu. Baigdamas šį pokalbį visiems dabartiniams ir buvusiems „Valstiečių laikraščio“ bendradarbiams, talkininkams ir rėmėjams, visiems skaitytojams linkiu sveikatos, sėkmės ir visų mūsų vilčių išsipildymo.
Drįsiu, gerbiamas Jonai, paminėti dar vieną argumentą dėl jūsų misijos sėkmės: esate įkvepiantis patriotizmo pavyzdys mums ir jaunajai kartai. Dėkui jums už pokalbį.
R. Klišytė
