Pieno ūkiai nyksta
Visoje Europoje brangsta pieno produktai, kaip ant mielių auga sviesto kaina. Negana to, kalbama apie sviesto krizę – esą iki metų pabaigos jo gali net pristigti. Prancūziškų kruasanų kepėjai įspėjo, kad dėl brangstančio šio produkto išaugs ir kepinių kaina.
Prancūzijos ūkininkai jau ėmė piketuoti. Jie tvirtina, kad šį šaršalą užkūrė stambūs prekybos tinklai, paskleidę gandus, jog pieno pristingama dėl sumažėjusios pieno produktų gamybos. Pasak ūkininkų, priežastis kita – nepažabojamas prekybininkų apetitas.
Europą sąmoningai ar ne kaitina sviesto krizė, o mūsų šalis toliau garsėja paradoksais: pieno produktų kainos prilygsta vakarietiškoms ar net lenkia jas, o vidutinė pieno supirkimo kaina – viena mažiausių ES. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje ir toliau sparčiai nyksta pieno ūkiai.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) tvarkomo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, per metus (nuo 2016-ųjų gegužės 1 d. iki šių metų tos pačios datos) pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo 12,3 proc. (iki 45,82 tūkst. vnt.).
Taigi nestebina, kad kaimo gyventojai išparduoda kelias laikomas karves. Iki penkių karvių laikančių pieno ūkių per metus sumažėjo 13,6 proc. Apmaudu, kad iš pieno rinkos traukiasi ir didesnių bandų savininkai. Ūkių, laikančių nuo 6 iki 20 karvių, per metus sumažėjo 7,1 proc., o ūkių, laikančių nuo 21 iki 100 karvių, – 4,1 proc.
Visiškai prastas ženklas, kad atsisakyti pieno gamybos ketina apie pusantro šimto karvių laikantys ūkininkai. Kartu su sesers Vitalijos Kopūstienės šeima ūkininkaujančius Petrą ir Danutę Aukštikalnius jau kuris laikas kamuoja klausimas, ką daryti su pieno ūkiu. Atnaujinti baigiančią susidėvėti prieš keliolika metų įdiegtą to meto vieną pažangiausių pieno gamybos įrangų ir plėsti ūkį ar kabinti spynas ant tvarto? Ūkininkai linksta prie kardinalaus sprendimo, bet tikina galutinai dar neapsisprendę.
Būtina atsinaujinti
Aukštikalnių ūkis seniai minimas tarp pažangiausių pienininkystės ūkių. Parodoje „AgroBalt“ jis buvo pripažintas geriausiu 2013 metų pieno ūkiu Lietuvoje. Čia suformuota viena produktyviausių Lietuvos žalųjų galvijų veislės banda. Šiam ūkiui vienam pirmųjų Biržų rajone buvo suteiktas galvijų veislyno statusas.
„Aišku, išparduoti bandą būtų skaudu, bet tokios gyvenimo realijos. Atėjo metas, kai turime atnaujinti įrangą arba atsisakyti pieno gamybos. Greičiausiai teks trauktis ir užsiimti tik augalininkyste. Ganyklas suarsime, tvartus paversime grūdų sandėliais, ir bus rami galva“, – sakė P.Aukštikalnis.
Darniai kartu ūkininkaujantys biržiečiai pieno ūkyje pažangias technologijas įdiegė prieš dvylika metų. „Kas tuo metu buvo pažangu, tai ir įdiegėme, bet įranga dėvisi, sensta. Technologijos labai greitai tobulėja, jų nepavysi ir neįpirksi, juolab kad pieno žaliavos supirkimo kainos tokios nestabilios, be to, jos dažniau krinta nei kyla. Turime minčių rašyti verslo planą ir prašyti paramos, tačiau vis nesiryžtame. Anksčiau paramą gauti buvo paprasčiau, o dabar labiau pančioja įsipareigojimai, griežtėja sankcijos. Maža to, reikėtų dvigubai didinti pieno gamybą. Kai rinkoje nėra stabilumo, tokie įsipareigojimai baugina. Tačiau jeigu neinvestuosime, perspektyvos nebus“, – aiškino ūkininkas.
Pieno gamintojai dar nespėjo atsikvėpti po pastarosios ilgai užtrukusios pieno ūkio krizės, o jau vėl kalbama apie miglotas šio sektoriaus perspektyvas, pieno perdirbėjai skatina ruoštis artėjančiai krizei.
„Blogiausia, kad nieko negali planuoti – pieno ūkyje krizė veja krizę. Pieno kaina vos pasilaiko geresnė kelis mėnesius, paskui vėl rieda žemyn. Visoje Europoje pieno dabar reikia, brangsta jo produktai, bet pieno žaliavos kaina neadekvati. Pieno aukcionuose vėl krinta pieno miltelių kaina, taigi ir iš mūsų jau pigiau superkama žaliava“, – prastos tendencijos baugina pieno gamintoją.
Vaikai purtosi
Aukštikalniai – novatoriški ūkininkai. Prieš keletą metų įsigijo robotą, kuris stumdo pašarus. Jam pradėjus dirbti tvarte padidėjo karvių produktyvumas – iš kiekvienos per parą primelžiama litru pieno daugiau.
Ūkininkas įsitikinęs, kad ūkyje tikslinga diegti pažangiausias technologijas, tačiau, jo manymu, su jomis geriau sektųsi dirbti jaunimui. „Dabar esančias automatizuotas sistemas išnaudojame tik 30–40 proc. Mūsų ūkis per mažas, reikėtų samdyti žmogų, kuris kontroliuotų ir analizuotų visus duomenis. Galima būtų robotizuoti ir karvių melžimą, bet robotus reikia išmaniai valdyti, kitaip nebus jokios naudos“, – pripažino pieno gamintojas.
Kartu ūkininkaujantys biržiečiai įkalbinėjo savo vaikus atnaujinti pieno ūkį ir toliau užsiimti pieno gamyba, tačiau šiems pienininkystė nėra patraukli. „Jaunimas nenori triūsti be jokių laisvadienių. Gyvulius reikia kasdien prižiūrėti, šerti, melžti, gydyti. Mus gelbsti tai, kad mes pakaitomis gyvulius prižiūrime: vieną savaitę fermoje dirba sesers šeima, kita – mes su Danute. Vaikams patraukliau užsiimti augalininkyste“, – sakė P.Aukštikalnis.
Buvo metas, kai biržiečiai ketino užsiimti pieno perdirbimu, kūrė planus įrengti pieno perdirbimo cechą, tačiau jų atsisakė. „Sumanymas vykdyti visą gamybos ciklą yra geras, tačiau tai sudėtingas procesas. Užgriūtų papildomas darbo ir investicijų krūvis, reikėtų ieškoti rinkų, o mūsų amžius jau nebe tas“, – pasakojo vyras.
Palaiko Sekminių tradicijas
Petras su seserimi Vitalija pieno ūkį perėmė iš savo tėvų. Jie už pajus iš kolūkio gavo aštuonias karves, turėjo keletą savo, sudėjus išėjo šiokia tokia banda. Tai ir buvo pienininkystės ūkio pradžia.
„Padėjome tėvams, paskui jie perleido ūkį mums. Viską kūrėme savo rankomis: didinome tvartus, galvijų skaičių, vėliau pastatėme naują fermą. Darbo įdėta nemažai. Gaila atsisakyti, bet realijos verčia apsispręsti“, – atsiduso ūkininkas.
Jei neliks šio pieno ūkio, nutrūks ir čia daug metų puoselėjama viena gražiausių lietuviškų tradicijų – Piemenėlių šventė, vykstanti per Sekminės. Jos metu prisimenami senieji gyvulių išginimo į pievas papročiai. Šiais metais vyko aštuonioliktoji Piemenėlių šventė, į kurią kaip ir kasmet, buvo susirinkę daug žmonių iš visos Lietuvos.
Persekioja prievaizdai
Ką daryti su savivaldybei priklausančiais nugyventais pastatais, kurių niekaip nesiseka parduoti? Siūloma juos paprasčiausiai nurašyti kaip bevertį turtą bei nugriauti. Tarp šių pasmerktų pastatų atsidūrė ir daugiau nei dešimtmetį neveikianti valkatų priebėga virtusi infekcinė ligoninė. Nekilnojamojo turto agentūros Kėdainių filialo vadovas su tuo nesutinka ir mano, jog parduoti įmanoma praktiškai bet ką, o skiriasi tik prekės kaina.
Nori atsikratyti griuvėsių
Vertę turintis nekilnojamasis turtas ar galvos skausmas? Šią dilemą teks spręsti penktadienį į posėdį susirinksiantiems Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariams. Be kitų nagrinėtinų klausimų, politikų svarstymui bus pateiktas ir siūlymas atsikratyti savivaldybei nebereikalingo nekilnojamuojo turto.
Atsisveikinti norima su trimis objektais, kurių labiausiai žinomas – Budrio gatvėje stūksantis apleistas buvusios infekcinės ligoninės pastatas. Jo plotas iš tiesų įspūdingas – 897 kvadratiniai metrai. Benamių ir nuotykių ieškančių paauglių priebėga virtusio dviaukščio statinio likutinė vertė nėra maža, siekia 23 tūkst. 120 eurų.
Į pasmerkto, nurašyti siūlomo turto sąrašą patenka ir Pelėdnagių seniūnijoje, Slikių kaime, Jagminų gatvėje, stūksantys sandėlio likučiai, kurių vertė tesiekia 24 eurus. Atsikratyti norima ir toje pačioje seniūnijoje, Užkapių kaime esančio, savivaldybei priklausančio 129 kvadratinių metrų ploto gyvenamojo namo su trimis ūkiniais pastatais – rūkykla ir pora lauko tualetų. Viso šio turto likutinė vertė šiuo metu tesiekia vos 323 eurus.
Žinoma, liūdna, kad didesni pieno ūkiai traukiasi iš rinkos. Iš P.Aukštikalnio mokėmės, kaip reikia sumaniai dirbti, jo pieno ūkis – pavyzdinis. Jeigu tokie ūkiai nori atsisakyti pieno gamybos, vadinasi, mūsų šalyje jie nelabai reikalingi.
Lietuvoje prikurta daug kontroliuojančių institucijų, kurios dėl smulkmenų baudžia ūkininkus. Šis sezonas labai sudėtingas, ūkininkai patyrė daug nuostolių, nespėjo nusikulti grūdinių kultūrų, nuimti kukurūzų, negali suarti laukų, išvežti mėšlo, tačiau baudėjams ekstremalios gamtos sąlygos nė motais. Štai mūsų ūkyje lankėsi aplinkos apsaugos inspektoriai ir klausė, kodėl laiku neužarėme mėšlo. Per 24 val. to nespėjome padaryti todėl, kad lijo, bet kam tai įdomu?
Nuotaikos pieno gamintojams dabar neprideda ir nuo lapkričio pradžios sumažėjusios pieno supirkimo kainos. Visoje Europoje brangsta pieno produktai, o pas mus žaliava staiga ima pigti. Ji atpigo apie 5 proc., o mokesčiai nemažėja.
Kai visos tokios aplinkybės susikaupia, pieno gamintojus apima neviltis, todėl jie ima svarstyti apie galimybę atsisakyti vykdomos veiklos. Ūkiai, kurie laiko apie 150 karvių, galėtų sėkmingai užsiimti pieno gamyba, mokėti mokesčius valstybei, suteikti darbo vietų gyventojams. Tačiau, esant nepalankiai bendrai atmosferai, ne vienas dabar suaria ganyklas ir augina javus. Pieno gamintojai dirba ištisus metus, čia nėra sezoniškumo, todėl šiame sektoriuje sunku.
Apskritai pas mus dabar formuojama tokia nuostata, kad tie žemdirbiai, kurie laiko gyvulių, yra kažkokie mėšliai. Kitose šalyse tai pagarbos vertas darbas, kurio imasi ir jaunimas. Juk ir mūsų emigrantai dirba fermose, nebijo to darbo, o Lietuvoje jis yra menkinamas.
Sviesto kaina padvigubėjo
ŽŪIKVC (ŽŪMPRIS) duomenimis, 2017 metų lapkričio 10 d. mažmeninės prekybos tinkluose litras geriamojo pieno (2,5 proc. riebumo, plastikiniame maišelyje) vidutiniškai kainavo 85 centus, jis per metus pabrango 37,1 proc. Grietinės (30 proc.) kilogramas per metus pabrango daugiau nei 50 proc. Kilogramas sviesto (82 proc. riebumo) dabar kainuoja daugiau nei 10 eurų – per metus pabrango 66,5 proc.
Šių metų spalio mėn. vidutinė žalio natūralaus riebumo pieno supirkimo kaina Lietuvoje iš šalies pieno gamintojų turėtų sudaryti apie 334,57 euro už toną (be PVM).
Vida Tavorienė
