Nelsonas Assemany žino, ko reikia šeimos verslui, kad jis būtų sėkmingas – sukurti tinkamą lyderystės struktūrą.
68 metų vyras ir keturi jo broliai 1967 metais atidarė parduotuvę Rio de Žaneire. Dabar kartu dirba sūnūs ir sūnėnai. Šiandien jie turi dvi parduotuves: vienoje pardavinėja audinius, kitoje prekes iš užsienio, rašo BBC.
N. Assemany sako, kad gerai apibūdinta hierarchija yra „būtina, nes kitaip viskas pavirs į betvarkę“.
Maždaug 85 proc. Brazilijos kompanijų yra gan mažos ir jose dirba giminės.
Labiau priimtina
Šeimos verslo specialistas iš Brazilijos „PricewaterhouseCoopers“ padalinio Carlosas Mendonca teigia, kad tokios įmonės gali būti žymiai greitesnės nei didesnės kompanijos.
„Jie lengvai prisitaiko prie krizių, lyginant su kompanijomis, kurios turi savo valdybą ir kur viskam reikia gauti leidimą“, - sako jis.
C. Mendonca prideda, kad šeimos verslas gali telktis ties ilgojo laikotarpio augimo perspektyvomis, nes siekia perduoti klestinčią įmonę ateinančioms kartoms. Didžiosios kompanijos elgiasi atvirkščiai ir yra labiau susirūpinusios greitais rezultatais bei akcininkų pelnais.
Nepaisant požiūrio, kad svarbiausia lyderystės struktūra, N. Assemany teigia, jog vyresnioji karta turi mokystis įgudžių ir iš jaunesnių šeimos narių.
Jis papildo, kad svarbu, jog jis ir jo broliai būtų atviri teorijoms ir naujoms technologijoms, apie kurias jų sūnūs išmoko universitete.
„Negalima nuošalyje palikti naujų technologijų, kurios padeda kompanijai vien tik dėl to, kad, pavyzdžiui, tu ir tavo karta jų nesupranta. Reikia būti atviriems naudai, kurią jos neša“, - sako verslininkas.
Saugant tradicijas
55 metus gyvuojantis kepinių šeimos verslas „Panificacao Mandarino“ nėra visiškai atviras naujovėms. Verslo plėtra visada yra siektinas dalykas, bet tik kol receptas, kuris išpopuliarino jų gaminamus „Globo“ sausainius Rio, išliks toks pat.
„Globo“ pakuotes transporto kamščiuose arba paplūdimiuose pardavinėja gatvės pardavėjai, nes produktas turi trumpą galiojimo laiką.
29-erių vienas iš kompanijos įpėdinių Marcelo Ponce teigia, kad tik šeimos verslo sąlygomis galima užtikrinti, jog visi produkto ingridientai išliks natūralūs. Anot jo, jei kompanija turėtų akcininkų, tai būtų spaudžiami pakeisti receptą, kad produktą būtų galima pardavinėti prekybos centruose.
„Norėdami pardavinėti už Rio de Žaneiro ribų ar prekybos centruose, mes turėtumėme įdėti konservantų“, - sako prieš tokią strategiją nusteikęs M. Ponce.
Kepykla priklauso jo tėvui, dviems dėdėms ir vienam ne šeimos nariui. Jų visų amžiaus vidurkis yra 75 metai, bet jie vis dar aktyvūs versle.
Hierarchija veikia ir yra gerbiama kepyklos viduje, bet, anot M. Ponce, nėra lengva pasipriešinti jo tėvo nuomonei. „Kai aš nesutinku, aš tuo pačiu nesutinku ir su savo tėvu, ir savo vadovu. Kartais diskomfortas užsitęsia visą savaitgalį“, - atvirauja jis.
Konfliktas
N. Assemany sako, kad jo įmonė nesamdys kažko vien tik dėl to, kad jis yra šeimos narys. Naujasis darbuotojas turi pridėti realios naudos (žinių, patirties) kompanijai.
Verslo konsultantas Jose Renato sutinka, kad šeimos verslas turėtų būti atsargus priimdamas naujus narius. „Kai kurie norės prisinaudoti pranašumu ir čia gali iškilti konfliktas“, - sako jis.
Anot J. Renato, žmonės, kurie jungiasi į šeimos verslą, turi elgtis kaip „vaidmenų modelyje“.
Paveldėjimo problema
J. Renato teigia, kad didžiausias šeimos verslo sunkumas yra įgaliojimų perdavimas kitai kartai, kai iš verslo pasitraukia senieji. „Tai pats dižiausias iššūkis šeimos versle“, - teigia jis. Tačiau ši tema laikoma tabu.
J. Renato pataria, kad dvi kartos turi nuolatos bendrauti perdavimo procese, kad būtų užtikrintas tradicijų laikymasis, jei pristatomos naujovės.
C. Mendonca papildo, kad yra du svarbūs momentai perdavimo procese. „Ar šeimoje yra norinčiųjų perimti verslą? Ar jis arba ji turi tam įgudžių?“ – klausia jis.
