Ko siekia žmogus, eidamas į vairuotojų rengimo mokyklą? Anot Miroslavo, vieno atsakymo nėra ir būti negali, nors iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta: išmokti vairuoti automobilį ir, išlaikius egzaminus gauti vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti atitinkamos kategorijos transporto priemonę. Tačiau už tos bendros nuostatos slypi ir pačios įvairiausios to sprendimo priežastys, ir skirtingi žmonių likimai bei skirtinga gyvenimo patirtis, išsilavinimas, mentalitetas. Mokytojui iš principo visi mokiniai turi būti vienodi, tačiau tai teisinga, ko gero, tik teisiniu požiūriu: jie visi privalo gauti tai, kas jiems priklauso, už ką jie sumokėjo nemažą sumą sudarydami paslaugos sutartį su vairuotojų rengimo mokykla. Taip, jie gaus tam tikrų žinių bei įgūdžių, leisiančių jiems vairuoti automobilį, bet ar jie taps vairuotojais? Ar „Regitros“ išduotas pažymėjimas jau padaro žmogų vairuotoju?
Formaliai – taip, teigia Miroslavas, bet gyvenimo patirtis akivaizdžiai rodo, kad vairuotojas nėra tik tarpinė tarp vairo ir automobilio sėdynės. Eismas gatvėje – tai tie patys socialiniai santykiai tarp žmonių, kaip bet kur kitur, tik čia jų rankose mirtinai pavojingi įrankiai, kurie gali pridaryti ir pridaro aibes nelaimių, jei prie vairo sėda žmogus to nesuvokiantis. Išmokyti žmogų skaityti KET nėra sudėtinga, nors jos ir parašytos labiau teisininkams, o ne vairuotojams skirta kalba, tad be tam tikrų komentarų kartais sunkiai suvokiamos. O štai išmokyti jį sąmoningai tų taisyklių laikytis visą gyvenimą – uždavinys kur kas sudėtingesnis.
Kodėl? Ogi todėl, kad gyvenimas kasdien pateikia šimtus pavyzdžių kai vairuotojai tų taisyklių nesilaiko, tad kodėl aš vienas privalau jų laikytis? Pagaliau kai kurių nė neįmanoma laikytis! Pabandykit, pavyzdžiui, Vilniuje važiuoti 50 km/val. greičiu kai visas transporto srautas juda 70, ir bematant tapsit avarinių situacijų provokatoriumi. Todėl, anot Miroslavo, sudėtingiausias mokytojo uždavinys – išmokyti būsimą vairuotoją adekvačiai vertinti situaciją ir prognozuoti tolimesnius kitų vairuotojų bei savo veiksmus.
Vairuoti – gana sudėtingas darbas, tačiau tai vis dėlto techninis uždavinys, galima sakyti elementari aritmetika, kurią pradedantieji privalo mokėti besąlygiškai. Jie tai dažniausiai sunkiau ar lengviau išmoksta, bet vairuotoju žmogus tampa tik įsisavinęs aukštąją vairavimo matematiką – eismo kultūrą ir tolimesnių įvykių prognozavimo meną. Būtent meną, nes jokios eismo taisyklės negali, o, matyt, ir ateityje negalės numatyti visko, kas gyvenime nutinka, tad aklai jomis vadovautis gali būti taip pat pavojinga, kaip ir nesivadovauti.
Čia kvepia erezija, gali pamanyti koks nors griežto KET laikymosi šalininkas. Taisyklės yra privalomos be jokių išlygų ir bet koks jų „kūrybiškas“ traktavimas turėtų būti griežtai baudžiamas. Tokiems nepagydomiems teisuoliams Miroslavas turi vieną klausimą – o jūs niekada KET taisyklėms nenusižengėte? Jei žmogus išdrįstų sąžiningai atsakyti į šį klausimą, jis turėtų prisipažinti – nusižengiu kasdien ir ne kartą. Tačiau yra žmonių, kurie visą gyvenimą pravažinėjo taip ir nepadarę nė vienos avarijos, o kiti... Kas kaltas dėl jų sukeltų eismo įvykių – jie patys ar jų mokytojai, neišmokę to, ką Miroslavas vadina menu?
Tarp kai kurių vairavimo mokytojų vyrauja įsitikinimas, kad apie 10 proc. į vairuotojų mokyklas ateinančių žmonių nė iš tolo negalima būtų leisti prie vairo, nors jie ir turi pažymą apie puikią sveikatą. Paradoksalu, tačiau tokie žmonės neretai gana sėkmingai lanko mokyklą ir tegu ne iš pirmo karto, tačiau išlaiko egzaminus ir gauna vairuotojo pažymėjimą. Kažkurį laiką jie netgi visai sėkmingai važinėja, tačiau anksčiau ar vėliau padaro lemtingą klaidą. To mokytojo nuomone instruktoriai tokius „fatališkus“ asmenis mato jau po pirmųjų pamokų, tačiau nieko padaryti negali – pažyma yra, egzaminai išlaikyti...
Miroslavas yra girdėjęs apie tokią hipotezę, tačiau nepavykę rasti kokių nors duomenų ją patvirtinančią. Vis dėlto tiesos joje yra nemažai, nors abejonių keltų tie 10 procentų, gal daugoka? Tačiau kad keliuose yra daugybė kraupių nei sveiku protu, nei techninėmis priežastimis nepaaiškinamų avarijų, leistų tokią prielaidą daryti. Jo praktikoje yra buvę keli mokiniai, kurių jis neleidęs net į mokyklinį vairavimo egzaminą, tačiau sustabdyti jų nepajėgė net mokyklos vadovybė – juridiškai neleisti nebuvo pagrindo. Maža to, mokykla liko kalta, kad siekiant pasipinigauti mokiniai buvo prievartaujami imti papildomas pamokas. Tačiau dabar yra bent šiokia tokia pagalba prieš tokius agresyvius „studentus“ – vaizdo kameros. Tai - nenuginčijamas argumentas konfliktinėse situacijose, kurių vairuotojų mokyklose kyla nemažai.
Ar pagrįstai dažnokai puolamos vairavimo mokyklos už prastą vairuotojų parengimą, o „Regitra“ – už esą besaikį priekabiavimą ir sąmoningą egzaminų laikytojų žlugdymą, siekiant kad jie dar kartą mokėtų už pakartotinį egzaminą? Miroslavo nuomone, apie pusės dabar dirbančių vairavimo mokyklų darbo kokybė labai abejotina. Neretai jų pagrindinis tikslas – uždirbti pinigus ir išduoti baigimo pažymėjimą. Nes daugiau jos nelabai ką gali: neturi kompetetingų teorijos bei praktikos mokytojų, nes Lietuvoje jų us niekas nerengia. Tie daugybę metų egzistuojantys vairavimo instruktorių rengimo kursai – tik formalumas. Norint pagerinti vairuotojų rengimo kokybę, pirmiausia reikia sukurti vairavimo instruktorių ir mokytojų rengimo instituciją. Ne savaitės trukmės kursų imitaciją, o specializuotą mokyklą, kurios lankytojai gautų visavertes technikos ir psichologijos bei etikos paskaitas. Po tokio rimto kurso liktų tik motyvuoti ir degantys noru dirbti vairuotojų mokytojai. O dabar jie dar pusė bėdos susidoroja su vairavimo mokymo problemomis, tačiau visiškai beviltiški psichologijos srityje. O juk nuo mokinio ir mokytojo santykių didžia dalimi priklauso rezultatų sėkmė. Žmogus pirmą kartą sėdęs prie vairo patiria milžinišką stresą ir jei mokytojas jam nepadės jo įveikti, gero nelauk.
O egzaminai „Regitroje“... Jie viso labo tėra mūsų pastangų veidrodis ir kaži ar jis kaltas, kad veidelis toli gražu ne toks, kokio norėtųsi. Netikiu ir tuo nuolat eskaluojamu mitu, kad jos darbuotojai pelnosi... Juk tai biudžetinė įstaiga, visas jos pelnas nukeliauja į biudžetą, kokia prasmė darbuotojams „smaugti“ savo klientus, juk ir taip eilės ten keletui mėnesių į priekį?
Atvirai pasakius, netikiu ir tuo, kad egzaminų išlaikymo iš pirmo sykio rodiklis ką nors rodo. Statistikams jis ką nors gal ir sako, tačiau ne kartą mačiau, kaip mokinys, kuriam vairavimo pamokos ėjosi sunkiai, per egzaminą važiavo tarsi gyvenime nieko daugiau nebuvo daręs. Ir atvirkščiai, žmogus dėl kurio sėkmės nė kiek neabejojau, taip jaudinosi, kad darė elementarias klaidas ir egzaminą įveikė tik iš kelinto karto. Vadinasi aš neradau kelio į jo „dūšią“, aš nesugebėjau jo nuteikti sėkmei. Aš saviems „studentams“ vedu ne tik vairavimo pamokas, bet ir teoriją dėstau. Žinau, kad taip neįprasta, kad daug kas specializuojasi: vieni skaito teoriją, kiti moko važiuoti, tačiau toks darbo pasidalijimas neleidžia artimiau pažinti mokinių, nes per teorijos pamokas nagrinėjami patys įvairiausi klausimai, kartais vyksta net labai aršios diskusijos. Pagaliau Mokymo centro kontingentas toks įvairus! Pas mus ateina ir jauni vaikinukai bei merginos, bebaigią vidurinio lavinimo mokyklas, ir savo sąskaita besimokantys verslininkai, ir darbo biržų atsiųstieji persikvalifikavimui. Skirtinga gyvenimo patirtis, skirtingi interesai, skirtinga motyvacija, ir visi sėdi vienoje klasėje, mokydamiesi tų pačių dalykų.
Kaip rasti bendrą kalbą? Žinau tik vieną būdą – sudominti. Jis labai sunkus, nes sudominti reikia ir potencialų kelių erelį, kuris mano, kad jau viską žino ir jam tereikia pažymėjimo, kad jis baigęs... Ir gyvenimo vėtytą ir mėtytą, o dabar bedarbiu tapusį „dėdę“, kuris jau daugiau nieko nenori žinoti, tačiau jaučia artimųjų spaudimą... Ir jauną panelę, kuriai jau nupirktas naujas automobilis, o čia dar, pasirodo, kursus kažkokius reikia lankyti. Ir tada supranti, kad išmanyti techniką, išmanyti KET subtilybes yra tik mažulytė mano darbo dalis. O štai pažinti žmogų, rasti kelius į jo širdį, kad ir pasikartodamas pasakysiu, – menas...
Be galo didžiuojamės turėdami Miroslavą Mokymo centro kolektyve, pačiais geriausias atsiliepimais apie mokymąsi su juo dalinasi ir jo mokiniai!
