„Sodros“ pateikiama statistika rodo, kad 2017 m. vasario mėnesį absoliuti dauguma Lietuvos darbuotojų – 270,86 tūkst. dirbo už mažiausią galimą atlyginimą, iki 380 Eur „ant popieriaus“. Tuo tarpu virš 5 tūkst. Eur bruto atlyginimo gavo 3,72 tūkst. visų apdraustųjų. Dauguma jų – 1,65 tūkst. priklauso 35–44 metų amžiaus grupei. Iki 24 metų tokių žmonių nė vieno, o virš 65 metų – 700.
Atlyginimų pasiskirstymą pagal amžių lemia istorinė praeitis
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas pažvelgęs į statistiką, kuri byloja, kad slenkant amžiaus kartelei gyventojų uždirbančiųjų daug mažėja, teigia, kad tai lemia istorinė praeitis – esame nepriklausomi 26 metus, vyresnė karta gavo išsilavinimą dar Sovietų sąjungoje ir geriausiai apmokamos pozicijos tiek kalbant apie vadovus, tiek kalbant apie IT specialistus, tiek kalbant apie finansų sektorių priklauso jaunesniems.
„Kadangi jie įgavo išsilavinimą jau ne sovietinį, natūralu, kad vyresnių žmonių beveik net nėra IT sektoriuje, finansų. Apskritai versle vadovų pozicijose yra daug jaunų žmonių, kurie išsilavinimą gavo jau nepriklausomoje Lietuvoje, o gal ir užsienyje. Tos žinios yra aktualesnės ir svarbesnės veikiant rinkos sąlygoms. Vakarų valstybėse priešingai, ten kuo vyresnis – tuo daugiau uždirbi, nes turi daugiau patirties, svorio. Čia tokia mūsų po sovietinės valstybės realija.
Turbūt artėsime prie to vakarietiškos situacijos ir praktikos, bet aišku yra tam tikras ir pikas. Net remiantis mokslu, mes pasiekiame savo galimybių ir proto aštrumo piką turbūt būdami 40–50 metų. Vėliau, natūralu, kad energijos turime mažiau, todėl artėjant prie pensijos pajamos pradeda kristi“, – svarsto ekonomistas.
Tuo tarpu SEB banko vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda pažymi, kad kalbant apie aukščiausius atlyginimus akys turi krypti į vadovybę, o ten – kartų ir struktūros kaita.
„Natūralu, kad tam tikrą karjeros viršūnę pasiekę žmonės vėliau imasi arba kitokios veiklos, nes yra sukaupę būtiną kapitalą ir gali leisti sau prabangą bei šiek tiek pailsėti. Tai gal ir socialinė veikla ir keliavimas. Žmonės padarę įspūdingas karjeras leidžia pagyventi savo malonumui ir į jų vietą ateina jaunesnė karta, kuri yra alkanesnė, nori padaryti karjerą greičiau. Tiesiog vyksta kartų atsinaujinimas. Tai neturėtų būti didelis netikėtumas ar žvelgiama kaip į diskriminaciją dėl amžiaus“, – mano ekonomistas.
Jis pripažįsta, kad amžiaus riba pagal atlyginimus linkusi slankiotis. Tačiau nebūtų kategoriškas, jog artėsime prie vakarietiškų standartų, kuomet didžiausias algas uždirba vyriausi – turintys didžiausią patirtį. Viskas priklauso nuo sektorių. Tačiau reikia ir darbdavių noro keisti savo pažiūras.
„Ką aš pasakiau apie vadovus, toli gražu netinka IT srityje dirbantiems žmonėms, kurie atlieka kitokio pobūdžio funkcijas. Tačiau kuomet kalbame apie paprastą vidutinį statistinį pagyvenusį žmogų, būna ir taip, kad jis negali tikėtis tos pačios pozicijos ar atlyginimo, kaip jaunas žmogus dėl tam tikro įsivaizdavimo. Geriausia, kad patys darbdaviai įsijungtų. Suprantu, kad 99 proc. darbdavių protingi ir imlūs žmonės, kurie gal įvertinti kuo vyresnis darbuotojas gali būtų patrauklesnis nei jaunas. Jaunas patrauklesnis, nes fizinių jėgų turi daugiau, energijos ir galėjimo intensyviai dirbti ilgą laiką, bet vyresnieji darbuotojai taip pat turi savo kozirių. Pirmiausia patirtis ir tam tikras kūrybiškumas atsiradęs per patirtį. Tie bruožai darbo rinkoje per laiką turės būti vertinami labiau, nes darbo pobūdis keičiasi: didesnę dalį užima funkcijos ir operacijos, kur fizinė būsena nėra absoliučiai lemiantis dalykas“, – svarsto G. Nausėda.
Didžioji dalis uždirba MMA
Pagal pateikiamus duomenis neabejotinai didžioji dalis lietuvių dirba už minimalų mėnesio atlyginimą (MMA). Nemaža jų dalis jaunimo iki 24 metš. Tam yra paprastas paaiškinimas – jie studijuoja ir dažniausiai dirba ne pilnu etatu.
„Apskritai Lietuvoje jaunų žmonių užimtumas atsilieka nuo europinio vidurkio ir nuo Vakarų valstybių didele dalimi dėl to, kad per mažai jaunimo dirba. Kadangi turime vieną didžiausių studentų skaičių santykyje su gyventojų skaičiumi, tai pas mus jaunimas labai daug studijuoja ir sąlyginai mažiau dirba. Aišku, toje darbo rinkoje yra mažiau žmonių tai natūralu, kad atsiranda ir mažiau, kurie daugiau uždirba. Bet mintis ta, kad santykis pas mus nėra optimalus ir jis turėtų keistis ta linkme, kad studentų mažiau turėtų būti. Žmonės universitetinio išsilavinimo turėtų mažiau siekti, nes potencialas neišnaudojamas: dirbama ne pagal specialybę. Paprastiems darbams universitetinio išsilavinimo paprasčiausiai nereikia“, – svarsto ekonomistas R. Grajauskas.
O štai G. Nausėda pastebi, kad tokia Lietuvos statistika ypač išsiskiria kitų Europos šalių kontekse. Prie to gali prisidėti ir šešėlinė ekonomika.
„Pas mus MMA gaunančių dalis maždaug 5–6 kartus didesnė nei Vakarų šalyse, kuriose tokią algą gaunantys žmonės sudaro 3–4 proc. visų darbuotojų. Ir tai byloja du dalykus. Pirma, tikrai žemą pragyvenimo lygį ir mažą atlyginimų lygį. Antra, byloja ir apie šešėlinę ekonomiką, nes turbūt ne visais atvejais, kurie statistikoje pateikti, tie 380 Eur tikrai galutinė suma, kurią gauna darbuotojas. Matyt, dalį gauna vokeliuose. Tada situacija tikrai išsikreipia ir negalime daryti tikros išvados, kiek tikrai yra žmonių, kurie gauna 380 Eur. Tai padaryti beveik neįmanoma“, – konstatuoja jis.
Moterų uždirbančių daug – mažiau
Pagal pateikiamą statistiką matyti ir tai, kad moterų uždirbančių dideles sumas yra mažiau nei vyrų. Apie atlyginimų atskirtį tarp vyrų ir moterų kalba visas pasaulis. Kai kurios Europos šalys imasi net koreguoti įstatymus, jog būtų užtikrinta lygybė.
„Lietuva vargubau, ar pirmaujanti šiuo požiūriu. Mes tikrai dar nesame pasiekę Skandinavijos standartų, kuomet net tokių kalbų nekiltų, kad už tą patį darbą moteris gali gauti tokį patį atlyginimą. Bet žiūrint ir iš vadovų perspektyvos, kartais, matyt, Lietuvoje tokios problemos iškyla. Juk skirtumai atsiranda ne šiaip sau. Žinoma, skirtumai gali atsirasti ir dėl to, kad geriau apmokamose grupėse, vadovų grupėse ar aukštai vertinamų specialistų grupėse yra mažiau moterų. Kodėl mažiau? Tada ir pagrindinis atsakymas: ar tai diskriminacija pagal lytį ir kažkoks išankstinis tendencingas įsivaizdavimas, kad tą poziciją tik vyras gali užimti, ar yra taip, kaip yra, be jokių išankstinių darbdavio nusistatymų. Vienose įmonėse taip, kitose kitaip“, – komentuoja G. Nausėda.
Tuo tarpu R. Grajauskas mano, kad tokiai statistikai įtakos turi ir susiklosčiusios socialinės tradicijos, kuomet moterys dažniau nei vyrai renkasi likti namuose ir auginti vaikus.
„Čia yra bendra situacija visose Europos šalyse, bet tai nulemia ir objektyvios priežastys. Dalis moterų siekia tik karjeros, kitos bando derinti šeimą ir darbą, tačiau vis tiek didžioji dalis moterų dar pradžioje žengia koja kojon su vyrais, bet kažkuriuo metu jos galbūt iš viso iškrenta iš darbo rinkos, nes nusprendžia visą savo dėmesį skirti vaikams.
Kai kurie politikai sako, kad vyrai ir moterys turėtų dalintis vienodai vaiko priežiūra, bet realybė tokia, kad moterys daugiau skiria dėmesio vaiko priežiūrai, dėl to susiformuoja toks faktinis pajamų skirtumas. Bet tikrai ne dėl to, kad moterys būtų diskriminuojamos. Ta statistika būtent dažniausiai parodo, kad moterų ilgainiui lieka mažiau ir jos dėmesio gali skirti mažiau. Norint daryti karjerą ir siekti aukštumų turi dirbti daugiau nei aštuonias valandas per parą. Turi sėdėti viršvalandžius, dirbti. Tai moterims reiškia, kas pasirūpins vaikais ir prioritetas atitenka šeimai“, – sako R. Grajauskas.
Išsamiau statistiką galite išnagrinėti čia.
