Ar turime dairytis į kaimynus? Surizikuosime paprieštarauti vyraujančiam analitikų nuomonių chorui – dauguma siūlo kovoti prieš infliaciją, o mes paklausime – kodėl kovoti?
Ne taip seniai išgirdome apie infliacijos stabdymo planą, kurį svarsto mūsų Vyriausybė, lygiuodamasi į kitų dviejų Baltijos šalių vyriausybes.
Tačiau, kaip jau minėjome prieš porą savaičių (žr. komentarą „Lietuvos šansai išvengti „kietojo nusileidimo" geresni negu Latvijos bei Estijos", 2008 08 28), Latvijos ir Estijos fiskalinė politika nėra labiausiai sektinas pavyzdys – tiesiog pasižiūrėkime į latvių ir estų ūkio augimo staigų lėtėjimą. Gali būti taip, kad prisijungę prie Latvijos ir Estijos kvietimų taupyti mes sustabdysime ne tik savo infliaciją, bet ir savo ūkį.
Poveikis – tik po kelių mėnesių
Kiekvieno fiskalinės politikos veiksmo poveikis ūkiui pasimato tik po keleto mėnesių. Gali būti, kad po tų trijų ar keturių mėnesių ūkio augimas dėl išorinių priežasčių taip sulėtės, kad nebebus jokios prasmės bandyti stabdyti infliaciją, nes ji jau sustos savaime. Taip pat labai tikėtina, kad po panašaus laikotarpio Lietuvai, priešingai, bus svarbu atgaivinti ūkio augimą.
Pastebimi galingi defliaciniai procesai
Mūsų nuomone, tiek mūsų šalies, tiek visos Europos ūkį veikia galingi defliaciniai procesai, tai yra: nekilnojamojo turto, žaliavų kainų ir paklausos pagrindinėse eksporto rinkose mažėjimas. Tačiau šiuos defliacinius procesus šiandien maskuoja energijos ir maisto kainų kilimas.
Būtent energijos ir maisto kainų augimas sukuria mažiausiai pusę dabar stebimos infliacijos. Jeigu mes atmestume tą kainų kilimo dalį, kurią sukuria maisto ir energijos kainų kilimas, iš dabartinės dviženklės infliacijos Lietuvoje liktų kokie 6 proc., o euro zonoje infliacija būtų vos 1,8 proc.
Centriniai bankai pasaulinių kainų nereguliuoja
Įvairių šalių centriniai bankai nesutaria, į kokią infliaciją reikėtų žiūrėti priimant sprendimus dėl monetarinės politikos veiksmų. Atrodytų, kad JAV centrinis bankas labiau tiki infliacija be maisto ir energijos kainų, o Europos centrinis bankas stebi „pilno" vartotojų kainų indekso dinamiką. Bet kokiu atveju turime suprasti, kad maisto ir energijos kainos nustatomos globaliai, ir viena šalis ar netgi vienas regionas (pavyzdžiui, Europos Sąjunga) negali reguliuoti monetarinės arba fiskalinės politikos priemonėmis. Šias kainas reguliuoja pasaulinė pasiūla ir paklausa.
Mažėja finansinis svertas
Defliacinius procesus papildomai įsuka ir finansinio sverto mažėjimas. Šiais laikais daug finansinio ir kito likvidaus turto vertės lemia būtent finansinio sverto dydis. Tą galima pailiustruoti tokiu paprastu pavyzdžiu. Tarkime, kredito institucijos kredituoja 90 proc. būsto rinkos vertės. Jeigu dėl numanomai padidėjusios rizikos jos pradeda kredituoti jau tik 70 proc. rinkos vertės, tai būsto rinkos vertė atitinkamai turėtų mažėti.
JAV finansų krizė, kurią sukėlė nekilnojamojo turto vertės smukimas, sukėlė finansinio sverto mažėjimą visoje finansų sistemoje, ir tas neabejotinai sumažino ir vis dar mažina finansinio turto vertes. Sakydami „finansinis turtas" mes turime galvoje ir tas žaliavų bei energijos rinkų dalis, kurios yra traktuojamos kaip alternatyvios investicijos.
Lėtėja pinigų masės prieaugis
Kaip jau esame minėję ankstesnėje apžvalgoje, JAV centrinis bankas ir Europos centrinis bankas infliacijos, sukeltos daugiausiai maisto ir energijos kainų, grėsmę suvokia nevienodai. Pirmasis, ko gero, mato šiuos defliacinius procesus ir bando su jais kovoti, o antrasis bando kelti palūkanų normą ir taip kovoti su infliacija. Sunku patikėti, kad Europos centrinis bankas galėtų paveikti globaliai nustatomas maisto ir energijos kainas, tačiau jo politika tikrai esmingai veikia pinigų kiekio rodiklio M3 augimą. Toks staigus pinigų kiekio rodiklio M3 sumažėjimas, koks yra dabar euro zonos valstybėse, yra buvęs tik 2001-2003 metų recesijos metu. Deja, šis faktas nieko gero euro zonos ūkio augimui nežada.
Lietuvos pinigų kiekio rodiklio M3 augimas irgi lėtėja, ir tas lėtėjimas yra spartesnis negu Europoje. Kita vertus, Lietuvoje pinigų kiekio rodiklio M3 augimo sumažėjimas nėra toks dramatiškas kaip, pavyzdžiui, buvo per Rusijos krizę, kai šis rodiklis tapo netgi neigiamas.
Kiek infliacijos gali paaiškinti maisto ir energijos kainų kitimas?
Paimkime skaičiuotuvą ir atlikime paprastą eksperimentą. Tegu jo prielaidos ir nebus visiškai korektiškos, tačiau eksperimentas yra visgi labai vaizdus. Iš Lietuvos vartotojų kainų indekso įsiminkime trijų elementų svorius: tai maisto (25,7 proc.), būsto (12,4 proc.) ir transporto (11,5 proc.) dalys indekse.
Prisiminkime, kad pagal „The Economist" sudarytą indeksą maisto produktų kainos, skaičiuojant eurais, per metus pakilo 34 proc., na, o naftos kaina, skaičiuojant eurais, per metus pakilo 64 proc. Jeigu laikytume, kad mūsų maistas brango taip, kaip numato „The Economist" indeksas, o naftos kainų augimas paaiškina trečdalį būsto ir trečdalį transporto kainų augimo, tai šių trijų elementų suma sudarys 13,84 proc., kas yra kiek daugiau negu dabartinė vartotojų kainų indekso rodoma infliacija. Nors modelio prielaidos ir kritikuotinos, tačiau jis akivaizdžiai parodo, kad neabejotinai didžioji dabar stebimos infliacijos dalis yra sukelta globalių maisto ir energijos kainų.
Bandydami sureguliuoti infliaciją – sustabdysime ūkį
Mūsų nuomone, bet koks fiskalinės politikos griežtinimas siekiant pažaboti infliaciją neabejotinai sustabdys ūkį, tačiau visiškai neturės poveikio infliacijai, nes pasaulinių maisto ir energijos kainų neįmanoma reguliuoti Lietuvos fiskalinės politikos instrumentais. Infliacija nuslops pati, kai ims kristi energijos kainos. Šis procesas, atrodo, jau vyksta.
Marius Buivydas, Analizės ir vertinimo departamento direktorius
UAB FMĮ „FinHill“
