„Azijos „tigrų“ sąvoka atsirado maždaug 1970-aisiais, kai daugelis Rytų Azijos valstybių patyrė stulbinamą BVP augimą – po 6 proc. ar daugiau per metus. Veiksniai, lėmę Singapūro, Pietų Korėjos, Honkongo ir Taivano iškilimą, buvo didelė pigios darbo jėgos, kuri buvo tinkamai išsilavinusi, pasiūla šiose šalyse. Gyvenimo kokybė jose buvo palyginti aukšta ir pajamų pasiskirstymas tarp visuomenės sluoksnių buvo apylygis. Šių šalių vyriausybės skatino gamybos ir informacinių technologijų vystymąsi. Tokios politikos rezultatas buvo vidaus rinkų atvėrimas ir susikoncentravimas į eksportą.
Kad suprastume jų sėkmės istoriją, galime padalinti Azijos „tigrų“ valstybes į dvi grupes. Singapūras ir Honkongas, būdami miestai valstybės, didžiausią dėmesį kreipė į paslaugų sektorių ir didžiuosius verslus. Šie miestai tapo tarptautiniais finansų centrais ir konkuravo su Londonu bei Niujorku. Didesnės valstybės – Taivanas ir Pietų Korėja, galima sakyti, virto šiuolaikinės gamybos milžinėmis. Pietų Korėja tapo Azijos technologijų centru. Japonijos prekės ženklai, tokie kaip „Panasonic“, „Toyota“ ir „Sony“, dominavo 1980–1990 metais. Dabar juos iš dalies pakeitė Pietų Korėjoje plėtojamų technologijų gamintojai, tokie kaip „Samsung“, LG ir „Hyundai“, pasauliniu mastu reprezentuojantys Azijos aukštąsias technologijas.
Šių valstybių ekonominio pakilimo aukso amžius baigėsi, kai krito dolerio kursas, prie kurio derinosi ir Azijos „tigrų“ ekonomikos. Dar praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje JAV federalinė rezervų sistema, kad paskatintų šalies ekonomikos raidą, dirbtinai nustatė labai žemas palūkanų normas. Kadangi Azijos „tigrų“ valiutos buvo susietos su JAV doleriu ir jų ekonomikos kilimas buvo stiprus, šios šalys atrodė labai patrauklios investuotojams. Daugelis investicijų plaukė į nekilnojamojo turto projektus, taip pat buvo laisvai skolinama ir dažnai prigaminama perteklinės produkcijos eksportui. Kai doleris 1995 m. atsigavo, Azijos „tigrų“ eksporto prekės tapo mažiau konkurencingos. Spaudimas „tigrų“ valiutoms didėjo, tačiau jų ekonomikos nebesugebėjo spėti kartu su dolerio stiprėjimu. Sumažėjo investicijų į šių šalių obligacijas, nes tapo mažiau tikėtina, kad įmonės sugebės grąžinti skolas. Dėl šios priežasties investicijos smarkiai krito, o valstybių skolos liko.
Azijos valiutų krizė 1997–1998 m. palietė didumą Rytų Azijos valstybių. Labiausiai nukentėjo Pietų Korėja, Tailandas, Honkongas ir Indonezija. Mažiausiai – Kinija, Taivanas, Singapūras. Azijos „tigrai“ vėl patyrė nuosmukį, kai pasaulį sukrėtė 2008 m. finansų krizė. Metinis BVP krito maždaug 15 proc. tiek Honkonge, tiek Singapūre, tiek Pietų Korėjoje ir Taivane, o eksportas sumažėjo daugiau kaip 50 procentų. Visi šių šalių finansiniai rodikliai buvo panašūs į tuos, kurie buvo prieš dešimtmetį užklupus krizei. Tuomet krizę lėmė Azijos priklausomybė nuo užsienio kapitalo, šįkart „tigrai“ buvo parklupdyti priklausomybės nuo eksporto. Krizė Azijoje užsienio investuotojams sukėlė daug dvejonių: ar dar apsimoka skirti pinigų kylančioms, besivystančioms ekonomikoms?
Svarbu atkreipti dėmesį į stipriausią Azijos regiono ekonomiką – Kiniją, kuri yra didžiausia grėsmė Azijos „tigrų“ ekonomikoms. Kinija jau seniai turi politinių ir ekonominių pretenzijų kaimyninėse valstybėse. Ypač tai aktualu Honkongui ir Taivanui. Honkongas 1997 m. liepos 1 d. iš Didžiosios Britanijos priklausomybės buvo perduotas Kinijos pavaldumui. Pekinas šiam regionui yra suteikęs išskirtinės autonomijos statusą ir nuo Britų imperijos laikų ten galioja principas „Viena valstybė, dvi sistemos“. Dėl šios priežasties Honkongas dažnai vadinamas miestu, kur Rytai susitinka su Vakarais. Kita vertus, Taivanas, kuris vis dar nėra pripažintas Jungtinių Tautų, patiria Kinijos spaudimą. Pekinas teigia, kad Taivanas turėtų būti prijungtas prie žemyninės Kinijos dalies ir tapti 23-iąja šios šalies provincija.
Ar Kinija sugebės užgožti keturis Azijos „tigrus“? Remiantis TVF prognozėmis, iki 2015 m. Azijos regione pirmaus Kinija (http://www.imf.org/external/pubs/ft/weo/2013/01/pdf/text.pdf). Pasak „Economic Daily News“, Taivanas buvo ekonominis lyderis 1980–1987 metais: tuomet jo metinis ekonominio kilimo rodiklis ir eksporto augimas varijavo nuo 8,2 proc. iki 16,3 procento. Vis dėlto Taivanas buvo Azijos „tigrų“ ketvertuko gale nuo 2002 iki 2009 metų. Tuomet Singapūro BVP vienam gyventojui buvo dvigubai didesnis (37 293 doleriai) nei Taivano (16 423 doleriai). Prieš Azijos finansų krizę 1997 m. Taivanas buvo aplenkęs Pietų Korėją pagal ekonominio kilimo, pramonės išsivystymo ir gyvenimo standartų rodiklius. Tačiau nuo 1997 m. Pietų Korėja, išpopuliarinusi tokius prekės ženklus kaip „Samsung“, LG ir kt., aplenkė Taivaną.
Keturių „tigrų“ ekonominis sąstingis nepadės jiems išsilaikyti tarp pirmaujančių ekonomikų pasaulyje, nes Kinijos ekonominiai rodikliai ir potencialas greitai pranoks beveik visas pasaulio valstybes. Įžengusi į pasaulinę rinką Kinija tapo stipria konkurente Azijos „tigrams“, nes turėjo gerai apmokytą ir dar pigesnę darbo jėgą. Jos prekių paplitimas pasaulinėje rinkoje parodė, kad kur tik atsiranda valstybė su pigesne darbo jėga, ten keliauja ir investicijos. Per paskutinį dešimtmetį Kinijos tekstilės eksportas į JAV padidėjo nuo 3 iki 16 proc., o Pietų Korėjos dalis krito nuo 15 iki 3 proc. (o tai 40 milijardų dolerių rinka). Juk JAV buvo pagrindinė valstybė, į kurią eksportavo Azijos „tigrai“. Todėl Kinijos, kaip konkurentės, pasirodymas laisvosios rinkos ekonomikoje Taivanui, Singapūrui, Pietų Korėjai ir Honkongui gerų ekonominių prognozių nežada.
Pastaruosius 30 metų Kinijos BVP kasmet kyla maždaug po 9 procentus. Kaip ir keturi Azijos „tigrai“, Kinija per paskutinius du dešimtmečius daug investavo į eksportą, padidindama tarptautinei rinkai skirtą gamybos dalį nuo 2 iki 20 procentų. Tokios investicijos leido jai pakelti aukščiau skurdo ribos daugiau kaip 620 milijonų žmonių (tai daugiau už Europos Sąjungos gyventojų skaičių) pragyvenimo lygį. Kinija taip pat optimizavo informacijos ir technologijų sektorių, skatina didelį taupymą ir taiko žemas palūkanų normas. Tokia politika padeda dar labiau augti Kinijos BVP. Tiesą pasakius, palyginus keturių Azijos „tigrų“ didžiausius metinio BVP augimo rodiklius (Honkongas 6,3 proc. – 2003 m., Pietų Korėja 6,8 proc. – 1988 m., Taivanas 5,6 proc. – 1990 m.) su Kinijos (1992 m. –14,25 proc.), akivaizdu, kad šiai valstybei lygių Azijoje neatsiranda.
Nors Azijos „tigrai“ ekonomikoje neberiaumoja kaip anksčiau, šių šalių ekonominė sėkmė yra pavyzdys kitoms mažoms pasaulio valstybėms. Pasiekusios staigų ekonominį pakilimą valstybės vadinamos ekonominiais „tigrais“. Pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai dabar vadinami Persijos įlankos „tigru“ (Arab Gulf Tiger). Nuo 2000 m. jų ekonomika kasmet vidutiniškai kyla 5,9 proc. BVP, o 2003 m. pasiekė aukščiausią iki šiol padidėjimą – 11,9 procento. Jungtinių Arabų Emyratų eksportas 2011 m. (atmetus naftos eksportą) padidėjo net 23 procentais.
Praeityje taip pat buvo pradėta vartoti ir sąvoka „Baltijos „tigrės“ Lietuvai, Latvijai ir Estijai apibūdinti. Šių valstybių ekonominė plėtra viršijo vidutinį Europos Sąjungos ekonomikos augimą (1,8 proc.): 2011 m. pasiekė Estijoje 4,9 proc., Latvijoje 3,3 proc., Lietuvoje 5 proc. prieaugį. Estija, kuri dažnai giriama kaip ambicingiausia iš trijų Baltijos valstybių, tais pačiais 2011-aisiais padidino savo eksportą 25,6 procento. Tai rezultatas, net 6 proc. pranokstantis Kinijos eksporto padidėjimą tais pačiais metais.
Regina Barbšytė
