Įdomi mintis atėjo man į galvą, kodėl mokykloje moko įvairiausių dalykų nuo etikos iki istorijos, literatūros, fizikos, chemijos ir t. t., bet neugdo vieno iš pagrindinių įgūdžių, kuris mums reikalingas pastoviai? Nemoko kaip elgtis su pinigais. Kai kuriose mokyklose, žinau, yra toks dalykas kaip ekonomika. Tiksliau, manau, būtų mikroekonomikos pagrindai. Kaip dirba kompanijos, įmonės, kas tai yra gamybos grandinė ir t. t. Žinoma, tai yra labai gerai. Bet! Jeigu susimąstytume ir pakapstytume giliau – žmonės nemoka elgtis su pinigais. Daugumą savo elgesio su pinigais žinių susirenkame iš tėvų. Kai kurie tėvai šiems klausimams skyrė daugiau dėmesio, kai kurie iš viso neskyrė. Taigi, kasdieniniame gyvenime pinigus mes naudojame pastoviai – tačiau išmokyti su jais elgtis, atrodo, yra nesvarbu ir nereikalinga.
Iš čia seka labai rimtos pasekmės. Žmonės nežino, kokius mokesčius jie moka ir kodėl, žmonės nesugeba suskaičiuoti, kiek jiems kainuos kreditas. Žmonės nežino, kas tai yra infliacija, investicijos, kiek darbdavys už kiekvieną darbuotoją moka SODRAi ir kiek iš tų pinigų realiai skiriama būsimai pensijai. Ir svarbiausia – niekam tai nėra įdomu. Žmonės nežino, kiek pinigų jie turi kišenėje, banko sąskaitoje, kodėl reikia pildyti pajamų deklaraciją ir kiek jiems gali sugrąžinti sumokėtų mokesčių. Žmonės neskaito kainų etikečių parduotuvėje, nežino kaip teisingai leisti pinigus, kiek uždirba bankai iš indėlių, kas yra finansų rinkos, kokie galimi papildomo uždarbio būdai. Žmonės netaupo, neinvestuoja, nesirūpina savo ateitimi, nesusimąsto apie pensiją, nesusimąsto apie tai, ką jie darytų, jeigu staiga netyčia taptų nedarbingais. Žmonės nežino skirtumo tarp kaupiamojo draudimo ir paprastojo. O dauguma draudimą iš viso laiko bereikalingu pinigų švaistymu. Žmonės nežino, kaip planuoti biudžetą, kaip planuoti didelius pirkimus, kaip neišleisti visko ir negyventi tik nuo atlyginimo iki atlyginimo, kaip galima taupyti mokant komunalinius mokesčius. Perka nereikalingus daiktus už didžiulius pinigus ir dažnai nesupranta kodėl. Nesupranta rinkodaros ir reklamos principų ir to, kaip specialistai-pardavėjai priverčia juos pirkti nereikalingus dalykus. Žmonės nesupranta ir neskaičiuoja, kiek pinigų jie išleidžia automobiliams ar pietums restoranuose.
Kartais prieinama iki juokingų dalykų, kai, man bendraujant su kuo nors, kalba pasisuka apie atlyginimą. Paprastai žmogus vardija tai, ką jis gauna iš darbdavio. Kartais gali įvardinti sumą, kurią gauna popieriuje. Tada pradedi jam aiškinti, kad iš tiesų jo uždarbis yra daug mažesnis, nes jis leidžia savo pinigus kelionei nuo namų iki darbo ir atgal, jis leidžia savo pinigus pietums, kokioms nors smulkmenoms, kurias naudoja darbe, ir gaunasi, kad grynasis likutis žymiai mažesnis. Dauguma atsisako tai priimti, kiti sako – taip, bet tokia situacija yra visur ir nieko čia nepadarysi.
Pradedi skaičiuoti, kad važiuoti visuomeniniu transportu yra daug pigiau nei automobiliu. Automobiliui be benzino dar reikia ir remonto, papildomų išlaidų draudimui, techninės būklės palaikymui. Visa tai ignoruojama. „Na, aš juk pakankamai uždirbu, galiu sau leisti. Tuo labiau taip komfortiška ir greičiau“. Dėl greičio – vėl atskiras klausimas. Kai kuriais atvejais visuomeninis transportas greičio atžvilgiu nepralaimi prieš asmeninį. Tačiau svarbiausia, kad yra nusistovėjusi nuomonė – jeigu žmogus važinėja visuomeniniu transportu, reiškia, jis mažai uždirba. Nuomonė – kad visuomeninis transportas yra pigiau, efektyviau ir ekologiškiau, be to mieste juo naudotis paprasčiausiai patogiau – kol kas mūsų visuomenei nesuprantama.
Palaipsniui į madą ateina dviračiai. Tačiau kol kas biuro darbuotojas ant dviračio – tai taip pat pakankamai retas reiškinys. Tai gal kam nors naudinga, kad žmonės nemokėtų tinkamai leisti pinigų? Kad žmonės netaupytų, o jeigu ir taupytų, tai tik stambiems pirkiniams, neinvestuotų, kad būtų trumpalaikiai ir ilgalaikiai kreditai. Nesidomėtų valstybės institucijų išlaidomis, nežinotų, kam skiriami mokesčiai, kur išleidžia pinigus SODRA, kaip neefektyviai dirba valstybės nuosavybė bei valstybės pirkimų ir projektų sistema. Juk jeigu bent pusė gyventojų išmoks skaityti makroekonominę informaciją, teisingai matyti statistiką, domėtis realiomis išlaidomis – tai gali tapti labai didele problema. Tada ir valstybei reikės išmokti protingai planuoti biudžetą ir tinkamai leisti mokesčių mokėtojų pinigus. Galbūt todėl mokyklose neįveda finansinio raštingumo mokymo? Galbūt valstybė suinteresuota tokia situacija? Ar paprasčiausiai nėra specialistų? Ir nereikia ieškoti paslėptų kėslų? Kiekvienam pačiam spręsti ar mokytis finansinio raštingumo, ar ne. Bet raštingas visada bus šiek tiek labiau priekyje nei neraštingas. Maksim Pavlovskij
TeleTrade vyr. analitikas Lietuvoje
Užsakymo nr. 3102_25
