Kas įmanoma mažoms, atviroms ekonomikoms yra beveik neįmanoma didelėms ir santykinai uždaroms.
Įsitikinimas, kad kentėjimas išeina į naudą sielai ir ekonomikai yra plačiai paplitęs. „Taupytojams“ finansinė krizė yra moralinės niekšybės ženklas, išperkamas tik kentėjimu. Tačiau ekonomika egzistuoja čia ir dabar, o ne pomirtiniame gyvenime. Pasisakantys už taupymo politiką, turi įrodyti, kad tai ne tik morališkai teisinga, bet ir efektyvu, „The Financial Times“ rašo Martinas Wolfas.
Kaip to pasiekti? Nurodant konkrečius pavyzdžius. Europoje pavyzdžiais tampa Baltijos valstybės, ypač Latvija, kuri buvo labiausiai sukrėsta krizės, išgelbėta ir, sakoma, dabar žydinti. Tačiau tai yra tik dalinis pavyzdys kitoms šalims.
Visos trys mažosios Baltijos valstybės iki finansinės krizės mėgavosi paskolų spartinamu klestėjimu. 2007 metais Latvijos einamosios sąskaitos deficitas siekė 22 proc., nuo BVP, Lietuvos – 14, o Estijos – 16 procentų. Kaip įprasta kilimo laikotarpiui finansinė padėtis buvo stulbinama: 2007 metais Estijos valstybės skola buvo 4 proc. mažesnė nei BVP, Latvijos – 5 ir Lietuvos 11 – procentų.
Tada, anot M. Wolfo, atjojo keturi finansinės krizės raiteliai: „staigūs stabdžiai“ kapitalo srautuose, turto kainų griūtis, recesijos ir fiskalinis deficitas. Atsakydamos Baltijos šalys nusprendė laikytis valiutos kurso ir taupymo politikos.
2008 metų pabaigoje Latvija derėjosi dėl paramos iš Europos Sąjungos, Tarptautinio valiutos fondo, Skandinavijos ir kitų šalių. Visgi buvo abejojančių, ar programa suveiks. „Dauguma, įskaitant ir mane, manė, kad plano laikymasis tik atves prie katastrofos arba, geriausiu atveju, jo bus atsisakyta nesėkmės akivaizdoje“, - sakė TVF ekonomikos kancleris Olivieris Blanchardas. Ir jis klydo.
Anot TVF, Latvija sugriežtino savo cikliškai pakoreguotą valdžios sektoriaus deficitą iki 5,3 proc. pagal potencialų BVP 2008-2012 metais, ir pasiekė mažą 0,8 proc. perteklių pastaraisiais metais. Per tą patį laikotarpį Lietuva šį viešojo sektoriaus deficitą sumažino iki 3,3 proc. nuo potencialaus BVP. Tuo tarpu Graikijoje šis rodiklis 2009-2012 metais siekė 15 procentus.
Vis dėlto šalys patyrė didžiulius nuosmukius. Latvijos patirti nuostoliai 2008-2012 metais sudarė 77 proc. prieškrizinės metinės produkcijos. Lietuvoje ir Estijoje šie praradimai atitinkamai sudarė 44 ir 43 procentus. Paskutinįjį 2012 metų ketvirtį Latvijos BVP buvo 41 proc. mažesnis, palyginus su 2000-2007 metų tendencijomis. Lietuvoje ir Estijoje BVP buvo 34 proc. mažesnis, lyginant su tendencijomis.
Trumpai tariant, Latvija buvo labiausiai sukrėsta iš visų Baltijos valstybių ir išgyveno vieną didžiausių krizių per istoriją. Šalis pamažu atsitato. Ar toks politikos modelis tinka kitoms šalims? M. Wolfas sako, kad ne.
Baltijos valstybės turi keturis milžiniškus pranašumus siekdamos plėtros-susitraukimo strategijos.
Visų pirma, pagal „Eurostat“ duomenimis, 2012 metais Latvijoje darbo užmokestis per valandą sudarė tik ketvirtadalį euro zonos vidurkio, beveik trečdalį Ispanijos ir pusę Portugalijoje mokamo užmokesčio. Siekiant didesnio konkurencingumo šaliai nereikėjo imtis devalvacijos.
Antra, tai yra labai mažos ir atviros ekonomikos. Kuo atviresnė ekonomika, tuo didesnė dalis produkcijos yra nepriklausoma nuo sumažėjusių vidaus išlaidų. Tai sudaro sąlygas, kad išorinis reguliavimas turės daugiau įtakos vidaus rinkos skatinimui nei didesnėse ekonomikose. Latvijos užsienio prekybos pratneriai sunkiai pastebėjo šalies pritaikytas priemones. Taip pat emigracijos lygis Lietuvoje ir Latvijoje 2007-2012 metais sumažino nedarbo lygį.
Trečia, užsienio bankai šių šalių ekonomikose vaidina pagrindinę rolę. Euro zonai tai yra bankų sąjungos alternatyva: leisti bankams kartu su stipriomis vyriausybėmis rūpintis silpna finansine sistema.
Galiausiai, Baltijos valstybės pasirinko Europą kaip savo likimą, vietoj to, kad gravituotų Rusijos link. Piliečiai turėjo priežasčių pasiduoti Europos politinei įtakai. Kitų krizės sukrėstų valstybių piliečiai buvo mažiau paklusnūs.
Baltijos valstybių sėkmės pavyzdys yra ypatingas, nes čia veikė tokie faktoriai, kurie kitose ekonomikose neturėtų prasmės. Latvijos modelį galima pritaikyti mažų valstybių problemoms, tačiau pagal jį spręsti Europos problemas, anot M. Wolfo, yra beprotiška.
