„Europos Sąjungoje toks pat skaičius arklių ir ten pritaikyta žirgų sportui, žmonių poilsiui, rekreacijai maždaug 80-90 proc. arklių, o pas mus yra atvirkščiai tik beveik 10 proc. arklių pritaikyta žmonių poilsiui, rekreacijai, turizmui, o visi kiti arkliai yra be darbo“, - laidoje „Ryto espresso“ penktadienį kalbėjo E. Musteikis.
Pasak jo, 1939 metų duomenimis, arklių tuo metu buvo apie 500 tūkst. Dabar arklių išlikę 30-40 tūkst. Tai, pasak E. Musteikio, yra ES standartus atitinkantis skaičius.
E. Musteikio teigimu, internetiniame amžiuje privilioti žmones į muziejų nesunku – jų sulaukia apie 35 tūkst. per metus.
„Iš tikrųjų nei planšetės, nei kompiuteriai mums neatstos to tikrojo gyvenimo, to tikro susitikimo su arkliu ir pabuvimo natūralioje aplinkoje. Muziejus ir yra tokia vieta, kur galima atvažiuoti, pabūti su arkliais, pajodinėti, juos paglostyti“, - kalbėjo muziejaus darbuotojas.
E. Musteikis pasakojo, kad žirgo ir darbinio arklio išlaikymas skiriasi. Arkliui užtenka 10 šieno vėžimų, avižų ir kartą per metus pakaustyti. Žirgo išlaikymas, pasak E. Musteikio, labai brangus dalykas: jį reikia paruošti žirginio sporto varžyboms, iššukuoti, išvalyti, nupirkti vitaminų, gero pašaro, reikia treniruoti, prajodinėti ir t.t.
Arklio muziejaus darbuotojas išskyrė 3 populiariausias lietuviškas žirgų rūšis: tai senieji žemaitukai, pasižymintis ištverme, stambieji žemaitukai ir beveik toną sveriantys arkliai duonpelniai.
E. Musteikis taip pat nurodė, iš kur kilęs posakis „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“.
„Posakis buvo naudojamas dar tada, kai žmonės pirkdavo arklius. Dažnai viduramžiais, Lietuvos didžiosios kunigaikštytės laikais, arklių dokumentaciją pildydavo tik dvaruose. Paprastai arkliai jokių dokumentų neturėjo, tad norint sužinoti, kiek arkliui metų, reikia pažiūrėti į dantis, ir ten viskas aišku pasidaro“, - pasakojo E. Musteikis.
Gruodžio 6 diena minima kaip Arklių diena.
