Prieš kurį laiką Europos žiniasklaidą apėjo informacija apie reikalus Didžiojoje Britanijoje - policijai, o ir miestų galvoms bei gyventojams didelį rūpestį ėmė kelti „peilių kultūra“ tarp paauglių ir jaunimo. Kai kuriuose miestuose nudurtų jaunuolių skaičiai pašoko keliskart.
Ir netruko pasirodyti privati iniciatyva: verslas pasiūlė neperduriamus drabužius. Neveltui kalbame apie seną komercinę naciją, dar ir šiandien praktikuojančią Europoje labiau amerikinį nei europinį ūkinės veiklos modelį.
Tik pagirti galima britų verslininkus už tokį operatyvumą ir tikslų pasiūlos atsiliepimą į naujas reikmes, atsirandančias visuomenėje.
Privati ekonominė pažanga visai neretai tokio pobūdžio iniciatyvumu ir reiškiasi. Štai automobilių gamintojai jau reklamuoja gaminantys specialų įrenginį - susidūrimo kontrolės sistemą, kuri pati įvertina avarinės situacijos formavimąsi kelyje ir nedelsiant koreguoja automobilio greitį, užtikrindama, kad susidūrimo bus išvengta. Automobiliai vis galingesni, leidžiamą maksimalų greitį automagistralėse jie jau gali viršyti du kartus, o netrukus dažnas galės važiuoti (?) ir daugiau nei trijų šimtų km per valandą greičiu. Tada jau ir menka kliūtelė gali būtų fatališka, karstų paklausa turėtų išaugti.
Ir štai deramas verslo atsakymas. To įrenginio gamintojai net apskaičiavę, kad šitaip galima būtų Europoje išvengti net 4000 mirčių per metus. O kainuos tik vieną ar du tūkstančius eurų kiekvienam automobiliui papildomai. Apsimoka!
Arba štai verslui ėmė nebeaugti duonos vartojimas. Įdiegiama dar viena inovacija (vėlgi mėgdžiojant) – duona parduodama tik suraikyta. Taip pajamos ir padidės bent 10 ar 20 procentų (gamintojų pajamas turiu galvoje). Suraikyta duona praranda aromatą, greičiau sudžiūna? Pridėsim puriklių, minkštiklių, emulsiklių bei plastifikatorių, aklinai įvyniosim į plastmasę – ir išspręsim problemą ne prasčiau nei tie drabužių paaugliams gamintojai Britanijoje.
Visa mūsų (europiečių, bet ne tik) laisvos ūkinės veiklos sistema tuo ir grindžiama – padėti, pasiūlyti, pateikti žmogui tai, ko jam šiandien reikia (ir priminti, ko jam reikia, jei pats nežino). Ir kad pačiam iš to nauda būtų.
Ir todėl ši sistema nėra ideali. Ji turi tendenciją nesyk supaprastinti savo uždavinius, kokybę (užtikrinti geresnį gyvenimą) pakeisdama kiekybe (pasiūlyti visko daugiau, ypač sąnaudų – taigi, ir pajamų sau - prasme). Šiuolaikinėje ekonomikoje vis daugiau tokių stambių gamintojų, kuriems, pavyzdžiui, jei kuras brangsta, tai gerai – nes tie patys penki ar dešimt procentų, kuriuos jie prisuka prie kainos kaip savo grynąsias pajamas nuo sunaudotų išteklių, iškart pasidaro „riebesni“.
Yra tokių keistokų valstybių pasaulyje, kurios suabejoja ortodoksinėmis tiesomis. Nejaugi, tarsi sako jos, viską turi spręsti rinka; juk ji – trumparegė. Nejaugi negalima sukurti ir įgyvendinti svarbios strategijos, jei jos reikalingumas akivaizdus, tačiau pernelyg toli besimatanti nauda verslo neprivilioja?
Jau anksčiau pamatę, kad eilutė prie naftos tik ilgės, o pačios naftos priešingai – mažės, Brazilija ir Švedija (jos čia tik ryškiausi pavyzdžiai) ėmėsi būtent tokių verslo neviliojusių strategijų – sumažinti šalies priklausomumą nuo tolimų energijos išteklių tiekėjų.
Ir jau šiandien Švedija net 80 proc. visų savo energetikos (visomis energijos rūšimis) reikmių patenkina savais ištekliais; daugiausia atsinaujinančiais, amžinais ištekliais.
Brazilija tą didžiausią naftos rijiką ir planetos atmosferos teršėją – transportą maitina jau didžia dalimi ne benzinu, o etanoliu, t. y., etilo spiritu, gaminamu iš cukranendrių. Šalis praktiškai tapo nepriklausoma nuo naftos importo, o neseniai atradusi didžiulius telkinius savo šelfe, netrukus taps ir jos eksportuotoja.
Visą nepriklausomybės laikotarpį mūsų krašto ūkis kentėjo nuo ryškesnės strategijos nebuvimo. Praktiškai nebuvo jokios ryškesnės programos, kuri būtų organizuojanti, skatinanti ir nukreipianti jėga darant sprendimus tiek verslo žmonėms, tiek užsienio investuotojams, tiek besikeičiančioms valdžioms.
Pačių dokumentų su žodžiu „strategija“ pavadinime buvo sukurta keliasdešimt, jei ne šimtas. Bet jie arba buvo atskiram sektoriui skirtos programos, arba tiesiog rinkiniai tikslų ir įsipareigojimų, kaip išspręsti visas be išimties ekonomines ir socialines problemas.
Strategijos mes neturim būtent todėl, kad turime dešimtis strategijų ir šimtus „strateginių tikslų“.
Strategija turi būti veiksmų programa vienam, pačiam svarbiausiam ekonominės plėtros tikslui pasiekti. Strategija negali tokia programa, kuri skirta viską „pagerinti, patobulinti ir padidinti“.
Kai viskas labai svarbu, yra plaukimas pasroviui, o ne orientuotas vystymasis; tokia raida tiesiogiai kloja pamatus atamano Machno praktikuotoms iniciatyvoms (šiandien – atitinkamoms partijoms).
Ilgai dvejoję, nemažai pasišnekėję apie Lietuvai tinkamiausią strategiją (juk labai svarbu kurti žiniomis grįstą ekonomiką, plėtoti transporto infrastruktūrą, paremti žemės ūkį, mažinti socialinę atskirtį ir t. t., ir pan.), šiandien jau esame atsidūrę prie tikresnės strategijos. Tai turėtų būti energijos taupymo, atsinaujinančių energijos išteklių platesnio naudojimo ir ūkinės veiklos energetinio efektyvumo didinimo strategija.
Akivaizdu, kad tai leistų sutaupyti visai nemenką jai skiriamų finansinių išteklių dalį. Ji taip pat netruktų sukelti ir „rimtų problemų“, apie kurias mums praneštų tam tikros bendrovės. Dėl mažesnio energijos vartojimo sumažėtų elektros, šilumos, kuro tiekimo ir visų jų gausių tarpininkų pajamos, ir šie netruktų pasirodyti Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, reikalaudami didinti jų paslaugų kainas.
Kadangi kol kas neskiriame ekonominės pažangos nuo ekonominės „pažangos“ (tai, kas ryškiausiai atsispindi minėtos komisijos energijos, kuro ir šilumos kainų nustatymo metodikoje, tai kainas, žinoma, leisim didinti.
Nes mes irgi po trupučiuką tampame komercine nacija ir perimame iš britų ne tik verslininkišką pionierišką verslininkystės dvasią (jei jos dar pas juos likę), bet ir visus kitus daug prastesnio lygio įpročius bei verteiviškos taktikos gudrybes.
