Europos lyderiams besiginčijant, kaip suvaldyti euro zonos skolų krizę, 14 Afrikos Užsachario šalių galėtų pamokyti juos, kaip išlaikyti disciplinuotą ir stabilią valiutos sąjungą, rašo BBC.
Šių šalių bendra valiutos sistema, CFA frankas, garantuoja žemą infliaciją, išlaiko investuotojų pasitikėjimą ir pastaraisiais metais užtikrino tokį ekonomikos augimą apie kurį Europa gali tik pasvajoti.
Be to, ji atlaikė stiprų ekonominį spaudimą – dauguma šalių priklauso nuo pažeidžiamo žaliavos eksporto, o kelios kitos yra tarp pasaulio skurdžiausių pasaulio šalių.
Taip pat dalis bloko – kurį daugiausia sudaro buvusios Prancūzų kolonijos Vakarų ir Centrinėje Afrikoje – kenčia žiaurių politinį nestabilumą.
Pernai buvo keliems mėnesiams sustabdyta Dramblio Kaulo Kranto tarptautinių mokėjimų sistema, Gvinėja Bisau ir Malis kentėjo nuo karinių perversmų ir vidinių konfliktų.
Tačiau valiutos patikimumas išlieka tiek ekonomikos, tiek politikos atžvilgiu. Centrinė Afrikos ekonomika šiemet augs 4,6 proc., o Vakarų Afrikos – 6,4 procentų.
CFA blokas funkcionuoja gana harmoningai ir be jokio poreikio integruotis politiškai, kad būtų išlaikyta monetarinė ir finansinė disciplina.
Viena pagrindinių pamokų Europai būtų tai, kaip CFA zonos šalys sugeba atskirti valiutos sąjungos valdymą nuo valstybinės politikos ir ginčų tarp valstybių narių.
Politinė vienybė Vakarų ir Centrinėje Afrikoje yra turbūt silpnesnė nei euro zonoje. Tačiau Afrikos franko zonos valdžia vengia iškelti viešus konfliktus virš regioninės ekonomikos politikos.
Žinoma, čia, kaip ir Europoje, taip pat netrūksta nacionalinių interesų susidūrimų bei konkurencijos.
Politinė laisvė
Tačiau dauguma ginčų vyksta už uždarų durų, slaptų derybų metų. Afrikos politikai savo šalies viduje beveik niekada nekomentuoja bendros valiutos ar kitų šalių ekonomikos politikos.
Taip elgtis nebūtų įmanoma valdžios atstovams Europoje, kur politika yra atviresnė ir žymiai labiau nušviečiama žiniasklaidoje bei jaučia nacionalinių parlamentų spaudimą.
Nors CFA zonos vyriausybės yra renkamos, realybėje Afrikos valdžia vis tiek kyla iš viršaus, kur yra priimami svarbiausi ekonomikos sprendimai, o šie nėra kritikuojami žiniasklaidos.
To sau negali leisti net patys galingiausi Europos vadovai.
Politinė laisvė leidžia CFA vyriausybėms išlaikyti stabilumą bei atlaikyti stiprias audras, tokias kaip maištas Šiaurės Malyje ar 10 metų trunkantis konfliktas Dramblio Kaulo Krante – didžiausioje Vakarų Afrikos ekonomikoje bei prekybos vartuose į Malį ir Burkina Faso.
Paradoksas
Tačiau ne vien tai lemia CFA zonos stabilumą. Ji turi gyvybiškai svarbų ir ne tokį jau slaptą bruožą: CFA frankas yra pririštas prie euro. Tai garantuoja Prancūzijos iždas.
Toks susitarimas yra paveldėtas iš pokolonijinės eros laikų, kai dauguma Prancūzijos buvusių kolonijų nusprendė likti valiutos sąjungoje pririštoje prie Prancūzijos franko.
O po beveik keturiasdešimt metų, kaip Prancūzija prisijungė prie euro, CFA buvo „perrišta“ prie naujos bendros valiutos.
Taigi CFA zonos pagrindinis stabilumo garantas yra euras.
O būtent tai ir yra didžiausias skirtumas tarp CFA ir euro zonos.
Kai ES vyriausybės nesugeba sutarti ar neteisingai nusprendžia ką daryti suvaldant krizę, jas baudžia rinkos. Euras smunka dolerio ir svaro atžvilgiu, o skolinimosi kaina silpniausioms šalims stipriai išauga.
O CFA zonoje blogi ekonominiai rodikliai ar biudžeto krizė nesukelia valiutos vertės smukimo. Jei Investuotojų pasitikėjimas susilpnėja, išorinę CFA vertę išlaiko prancūzų apsaugotas pririšimas.
Griežtos taisyklės
Tačiau lazda turi du galus. Ankstyvajame praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje stabiliai augantis Prancūzijos frankas lėmė, kad CFA buvo labai pervertintas.
CFA zonos eksportuotojų konkurencingumas smuko, į zoną pradėjo plisti importas, kas kirto smūgį vidaus ūkininkams.
Reikalus sutvarkė TVF ir Prancūzija 1994 m. sausio mėnesį. Tuomet buvo įvykdyta vienintelė CFA franko devalvacija – valiutos vertė buvo sumažinta 50 procentų.
Nors devalvacija buvo skausmingas žingsnis, tačiau ilgajame laikotarpyje ji lėmė atsigavimą. Nuo to laiko CFA franko vertė nebuvo koreguota.
Nepaisant iššūkių, sistema pasirodė jiems atspari ir paskatino finansinę regiono integraciją.
Tačiau pririšta valiuta turi savo kainą.
CFA frankas buvo pririštas su euru griežtomis skolinimosi ir indėlių laikymo paramos fonduose sąlygomis.
Šios taisyklės yra žymiai griežtesnės už tas, kurios galioje euro zonos valstybėms. CFA zonos šalys turi žymiai mažiau ekonominės laisvės.
Šiuo metu Europoje manoma, kad eurą gali išgelbėti gilesnė finansinė integracija ir bendra bankų priežiūra.
Harmonizacija
Afrika suteikia tokios integracijos pavyzdį. CFA franko bloke jau veikia regioninė bankų priežiūros sistema. Yra atskiros komisijos Vakarų ir Centrinės Afrikos bankams.
Blokas taip pat ėmėsi būtinų žingsnių verslo teisės harmonizavimui bei įsteigė bendrą apeliacinį teismą verslo byloms.
Gilesnei finansinei integracijai padeda ir kultūriniai veiksniai: visos 14 bloko narių yra buvusios Prancūzijos kolonijos.
Glaudus institucijų ir asmeninių pažinčių tinklas jungia regiono šalių administracijos elitą. Šalis sieja bendra istorija, švietimo ir valdymo tradicijos, paveldėtos iš Prancūzijos.
Aukščiausieji pareigūnai iš skirtingų šalių dažnai yra baigę tuos pačius mokslus Prancūzijoje arba bendrą karjeros patirtį TVF, Pasaulio banke ar regioniniuose centriniuose bankuose.
Šie faktoriai padeda paaiškinti kaip CFA franko zona sugebėjo išlaikyti bendrą tikslą ir politinį mąstymą.
Europai, su skirtingomis kalbomis bei vyriausybės valdymo tradicijomis, gali būti sunkiau išvystyti tokį patį bendrą požiūrį.
