„Tai nėra verslo ar praturtėjimo šaltinis, bet labai linkiu sau, kad tas mano pomėgis taptų bent jau duonelė su sviestu ar bilietas kelionei namo“, - Balsas.lt pasakojo Olandijoje gyvenanti ir klumpes lagamine vietoj kosmetikos vežiojanti lietuvė Odetė Abromavičiūtė.
Tautinis paveldas – svarbi kiekvienos šalies etninės kultūros dalis. Atsigręždami į savo šaknis ir istoriškai susiformavusią klumpdirbystės tradiciją, Lietuvos – Nyderlandų fondas "smARTroots", kuriam vadovauja Sedoje gimusi, Panevėžyje augusi vilnietė Odetė Abromavičiūtė, su patyrusiais klumpdirbiais ir bendraminčiais Nyderlanduose, stengiasi gaivinti apmirusią tradiciją Lietuvoje, motyvuoti ir apmokyti jaunos kartos medžio kalbintojus.
„Dainų šventei praūžus ir įtemptam laikotarpiui atslūgus, galiu pasidžiaugti, kad neiškritau, o įkritau į klumpes“, - plačiai šypsodamasi teigė naują pomėgį Nyderlanduose suradusi O. Abromavičiūtė. Medinės klumpės, laimei, ne geležinės, tapo tiltu į Lietuvą ir aistringu laisvalaikiu. Sugrįžimai irgi neįprasti – lagamine dominuoja nebe drabužiai ir kosmetika, o klumpės.
Duodama interviu Balsas.lt Odetė pasakojo, kad nuo rugpjūčio pabaigoje viešėdama Lietuvoje jau aplankė medžio drožėjus, tiekėjus, verslininkus, tarėsi su potencialiais investuotojais ir ieško rėmėjų mėgstamai veiklai. Jos naujoms idėjoms ir bendriems projektams nelieka abejingi muzikantai ir kolegos.
– Ar šiuolaikiniam lietuviui klumpės – tik interjero dalis?
– Aš galiu klumpes apsiauti ir eiti į daržą piktžolių ravėti, trumpą distanciją nueiti ar reikalui esant nušokuoti. Lietus prasidės, pamatysite – „kroksai“ tai su skylutėmis. Kam nepatogu, prašome nepirkti. Jei esi nors kiek patriotas, turi savigarbos, puoselėji tradicijas – garbės reikalas turėti mažą atributą. Galime pritaikyti olandišką patirtį – papuošti sodybas. Juk tiek turime kaimo turizmo sodybų.
Nepamirškite, kad medis kalba. Klumpėje matome amžių-rieves. Tai gyvybiškas, organiškas dalykas. Kiekvienai klumpei galima pritaikyti atskirą simbolį pagal medžio kirtimą. Tai – gyvybė, įkvepia kūrybiškumo. Medis jaukus, mielas, šiltas, ekologiškas, neperšlampantis – eikite ir lakstykite su klumpėmis po balas. Aišku, kaime. Mieste žmonės pirštais užbadys. Kas bijote, neikite. Man tai smagu, nekreipiu dėmesio.
– Galima iš to padaryti verslą?
– Klausinėjau, kas galėtų padėti, kaip komandą suburti. Yra verslininkų, kurie norėtų su tomis „mašinomis“ pradėti, bet pirmiausiai klausiama, kokia grąža. Negaliu atsakyti. Tai – naujai gimstantis dalykas. Nenoriu drožti tuo vadinamuoju „Made in China“ stiliumi. Man tokie dalykai gerklėje „sėdi“. Esu kūrybingas žmogus ir norisi išpešti patį geriausią rezultatą rankomis, originalumu, identitetu, širdimi. Nučiupinėti kiekvieną porą klumpių, kad jos turėtų energetiką ir būtų brangios. Kalbėti apie atsipirkimą – sunku. Reikia ekonomisto, paskaičiuoti. Nesu skaičių žmogus. Man akyse vaizdiniai, saulutės, ornamentika, naujos kolekcijos kūrimas.
– Ar ne keista, kad klumpes lietuviai gauna iš Olandijos?
– Olandijoje – tik „mašina“, kuri klumpes drožia. Atsivežk ją į Lietuvą ir bus kitaip. Koks skirtumas? Galime vadinti ją klumpe migrante. Ji grįžta. Išdrožiama tik klumpės forma, o visa kita – lietuviška. Olandų ir lietuvių klumpių formos skiriasi. Ilgai truko, kol suderinau. Dvigubas darbas. Vežiau klumpes šokių kolektyvams. Kai pasakė pačios aikštingiausios šokėjėlės gazelės, kad labai gerai, tai man – eliksyras širdžiai. Sakau meistrui – darom.
Sukūrėme naują modelį, meistras norėjo drožinėti savaip, bet neleidau. Paprašiau, kad suprastų mane teisingai, ir kad leistų dekoravimu, apdaila ir pristatymu į Lietuvą pasirūpinti pačiai. Pagaliau olandų ir lietuvių rankose užgimė lietuviškos klumpės „Art Baltica“, o prekinį ženklą sukūrė vilnietis dizaineris Vilmas Narečionis. Drauge su trečios kartos klumpdirbiu Lietuvos liaudies šokių kolektyvams, dalyvavusiems „Dainų šventėje“, pagaminome per 200 porų klumpių.
– Kiek kainuoja klumpių pora?
– Jos perdaromos iš olandiškų į lietuviškas, ir tai – papildomas darbas meistrui. Šiai dienai – nuo 43–47 eurų. Verčiant į litus – nuo 170 litų. Priklauso nuo dydžio, ornamentų, raižymo, lakavimo.
– Kokios jūsų brangiausios parduotos klumpės?
– Dar tokių nepardaviau. Pačios brangiausios – vestuvinės. Norėčiau, kad man koks vyriškis išdrožtų (juokiasi). Jei ne, sakiau, pati išdrošiu ir suradusi kokį gražų jaunikaitį padovanosiu.
– Kiek laiko reikia klumpei pagaminti?
– Jei pradėsime nuo medžio kirtimo, atvežimo, džiovinimo, paruošimo, apdirbimo, – užtrunka apie pusmetį. Čia gyvybė ir energija. Taip nesigaus, jei norite rytoj. Visas klumpės vidus skaptuojamas mašinomis, nes rankomis tai nepaprastai sunku.
– Ką jums reiškia klumpės?
– Aš į jas įkritau. Ne iškritau iš klumpių, o atvirkščiai. Tai – mano takelis namo. Tai nėra verslo ar praturtėjimo šaltinis, nes kažkiek pinigų čia neuždirbsi, bet labai linkiu sau, kad tas mano pomėgis taptų bent jau duonelė su sviestu ar bilietas kelionei į namus.
– Ar sunki emigranto duona?
– Nėra lengva. Trys su trupučiu metų. Po 5 metų sakyčiau atvažiuokite, papasakosiu viską linksmiau, bet dabar kaip visi emigrantai – šveičiu, gramdau, dirbu rūbinėje. Žmonės nuostabūs, ypatingi verslo renginiai, susitikimai. Aišku, ten nesu projektų ar meno vadovė, kaip esu pratusi. Norisi pabendrauti ir kažką daugiau nuveikti nei pasisveikinti su žmogumi ir jį aprengti. Virtuvėje virėjas paprašo padėti padengti stalus, padekoruoti. Žodžiu, prasiplėtė mano galimybės, gebėjimų amplitudė. Nežinojau, kad galima tiek save realizuoti. Nori dirbti – surasi.
– Ko pasimokėte Olandijoje, ko nėra Lietuvoje?
– Olandijoje man patiko vienas bruožas – reikia iš anksto viską planuotis. Net einant pas draugus pora savaičių prieš planuojame susitikimą. Gerbkime vieni kitus ir savo laiką. Tokių ekspromtų kaip Lietuvoje nebūna. Olandai viską labai planuoja. Tiesa, olandų žinios apie Lietuvą baigiasi ties Lenkija. „O kur tai yra“ – klausia jaunimas. Man tai labai keista.
– Kaip klumpės atsirado jūsų gyvenime?
– Visada žavėjausi ir pavydėjau olandams, kaip jie sugeba savo tradiciją išnaudoti versliškai ir pritaikyti praktiškai. Matau einant žmones su klumpėmis į parduotuvę ar dirbant sodelyje, vaikus kaukšint kiemeliuose. Tai – kasdienybė, neatsiejama kultūros dalis. Pagalvoju, o kaip pas mus? Kaip atsitiko, kad neturime to?
Klumpės atsirado mano gyvenime po pernai vykdyto projekto „Tulip: Zoom! Boom! Bloom! / Tulpės simbolis Europos šalių liaudies mene“, kur iš Lietuvos, Vokietijos, Islandijos, Portugalijos suvažiavę žmonės pristatė savo programą. Mano tema buvo tulpių simbolis liaudies mene. Norėjosi parodyti, kaip tai galima pritaikyti ir leisti pasidžiaugti lietuviškais ornamentais bei olandiškomis klumpėmis.
Žavus projektas, po jo nepraėjus nė savaitei sulaukiau skambučio, kad dėl klumpių domisi iš Lietuvos. Jaunas kolektyvas ieškojo klumpių, tada ir pradėjau. Liaudies kultūros centras man surado pavyzdį ir su juo važinėjai pas meistrus. Pasikedenau plunksnas, savo žavesį ir ėjau prašyti, kad lietuviškas kumpes išdrožtų. Nepasidavė ir vienas, ir kitas, ir trečias. Kas ten žais su tom lietuviškomis klumpėmis, jie ten per dieną apie tūkstantį olandiškų išdrožia. Fabrikas dirba, niekas ten „žaisti“ nenori. Bet vilties nepraradau ir atkakliai ieškojau.
– Lietuvoje klumpių drožėjų nebeliko?
– Mes tų žmonių nebeturime, jie jau gęsta. Amžius jų jau gerbtinas ir instrumento jau nebepakelia, o jaunos kartos nėra. Šitas menas primiręs. Kiek apvažiavau ir susitikau žmonių, radau vienintelį – Saulių Klumpicką, dekoruojantį klumpes. Jo uošvis taip pat turi geras rankas, tačiau jam jau 85metų. Olandijoje eina klumpiadirbių kartos viena po kitos...
– Kodėl olandai sėkmingai perduoda to meno subtilybes, o lietuviai – ne?
– Nepamirškime istorinių vingių. Olandai augo kaip šiltadaržyje – apsaugoti, gerbiami. Sąlygos leido jiems ne vargti, o saugoti. Jie nesmerkia ir nesigėdi klumpių. Lietuvoje įkrito negatyvumo bacila. Pastebėjau ir Kristiono Donelaičio kūryboje parašyta „įlipo į sapogus“. Klumpes pavadino „sapogais“, tai – bėdžių apavas. Tie bėdžiai gėdijosi tokiais būti, norėjo tapti šiuolaikiniais. Aišku, gyvenimas eina – iš klumpių į medpadžius, vėliau oda apsitempė viršus ir virto į modernią avalynę. Žodžiu ne lygis buvo su klumpėmis vykti į Vilniaus universitetą studijuoti. Ir posakiai atitinkami yra: „iš klumpių iškritęs“...
TIK FAKTAI
VšĮ „Kultūros artelė“ Vilniuje ir fondo „smARTroots“ vadovė Odetė Abromavičiūtė – chorvedė, buvusi Vilniaus m. savivaldybės kamerinio choro „Jauna Muzika“ atlikėja, kultūros vadybininkė, ir daugelio socialinės integracijos (jaunimui su regėjimo ir klausos negalia), kultūrinio turizmo programų, socialinių meno akcijų autorė, tarptautinės vasaros meno akademijos „Art Baltica 2007-2010“ ir renginių ciklo „Kurk Lietuvoje“ sumanytoja. Iš Lietuvos į Nyderlandus kultūrinę veiklą perkėlė 2011-aisiais.
Odetė aktyviai plėtoja kultūrų sąsajas tarp Lietuvos ir Nyderlandų organizuodama atvykstamojo kultūrinio turizmo programas į Lietuvą, rengia kūrybines dirbtuves, edukacinius užsiėmimus suaugusiems, socialinės integracijos parodėles, prodiusuoja Olandijos regionų bei Lietuvos talentus, pati dalyvauja Nyderlandų kultūriniame gyvenime (Odetė yra kviečiama choro artistė /sopranas, dainavo viename olandijos chore ir dalyvavio muzikiniame projekte); filmavosi reklaminiame klipe Nyderlandų rinkai.
Nuo 2005 metu palaiko ryšius su Karališkuoju Bredos vyru choru, kuris buvo ilgametis VšĮ “Kultūros artelė” partneris. Dėkinga LR Ambasadai Nyderlanduose, kuri geranoriškai prisideda prie vieno iš organizijos tikslų - sukaupti patyrusių klumpdirbių žinias, daruge atgaivinti ir puoselėti tautinį paveldą Lietuvoje.
Daugiau informacijos: www.CultureArtFact.org ir socialiuose tinkluose Twitter, LinkedIn, FacebooK, Instagram “OdeteLT”, www.stichtingsmARTroots.eu (kuriama), www.facebook.com/ArtBaltica
