Prieš porą dienų paskelbtos Europos komisijos (EK) rudens prognozės teigia, kad Europos Sąjungos (ES) ekonomika antrame pusmetyje nustojo smukti ir ima kilti aukštyn. ES statistikos tarnybos (Eurostato) duomenimis pirmąjį ir antrąjį šių metų ketvirtį visos Unijos bendrasis vidaus produktas (BVP) mažėjo atitinkamai 2,4 ir 0,3 proc., o trečiąjį ketvirtį jau ūgtelėjo 0,3 proc. ir tikimasi, kad ketvirtąjį ketvirtį dar pasistiebs 0,2 procento.
Analogiškai kruta ir JAV ūkis: du pirmuosius ketvirčius smuko 1,6 ir 0,2 proc., trečiąjį pakilo 0,8 proc. ir ketvirtąjį žada tęsti kilimą dar 0,8 proc.
Lietuvos ūkis – iš esmės taip pat: pirmus du ketvirčius smuko 10,4 ir 9,8 proc., trečiąjį nustojo smukti – Eurostato duomenimis, BVP buvo pagaminta tiek pat, kiek antrąjį ketvirtį (augimas 0,0 proc.), o ketvirtąjį numatomas padidėjimas 0,2 proc.
Visur ūkio atkutimas yra lėtas, netvirtas, nežadantis greito grįžimo į 2007 metais pasiektą lygį.
EK pramato mūsų ekonomikos būseną gan niauriai: šiais metais BVP sumažės 18,1 proc., 2010 metais – dar 3,9 proc. Tik 2011 m. ekonomika paaugs 2,5proc. (Įdomu tai, kad dar balandžio mėnesį Finansų ministerija prognozavo beveik tokius pat skaičius: 2009 ir 2010 metais atitinkamai 18,2 ir 4,3 proc. Europos komisijos pavasarinės (gegužės mėnesio) prognozės tada buvo kitokios: 2009 metams – BVP smukimas 11 proc., 2010 m. – dar 4,7 proc. Tektų pasakyti pagiriamąjį žodį mūsiškės Finansų ministerijos specialistų kvalifikacijai – jei laikysime, kad daug vėliau daryti EK ekspertų apskaičiavimai yra teisingi).
Kiek realios tos prognozės, ypač Lietuvos atžvilgiu?
Remdamiesi tomis pačiomis principinėmis teorinėmis pozicijomis patys galime pasvarstyti, kokioms sąlygoms esant gali pažvalėti Lietuvos ūkis.
Bet kurio nacionalinio ūkio plėtrą lemia trys dalykai: vartojimo didėjimas, investicijų gausėjimas, eksporto plėtra.
Kas gali padidinti vartojimo mastus Lietuvoje dabar, gilios ekonominės krizės metu? Niekas negali. Gyventojų pajamos ne tik nedidėja, bet, augant nedarbui ir krentant atlyginimams, mažėja. Be to, kaip ir kituose kraštuose, grėsmingi laikai verčia tuos, kurie dar uždirba, daugiau taupyti. Vartojimo sumažėjimo valstybė savo išlaidomis negali kompensuoti, nes valdžios finansuose jau seniai deficitas ir toliau skolintis – vartojimui skatinti – tektų vis brangiau ir dar labiau didinant grėsmę ūkio stabilumui.
Gelbės investicijų gausėjimas? Būtų gerai, nes investicijos visada yra stambus dydis ir sukelia ilgiau trunkantį ekonomikos sužadinimą. Deja, kai ekonomika ne auga, bet smunka, tas vadinamas akseleratoriaus efektas veikia priešinga kryptimi – sustabdo net planuotas, įprasto masto investicijas ir, taigi, prisideda prie dar spartesnio ūkio smukimo. Kaip tik tokią situaciją turime Lietuvoje – dar 2007 m. investicijos į įrengimus padidėjo 22 proc., bet jau 2008 m., verslo horizontui tamsėjant, jos sumažėjo 20 proc., o 2009 m. kritimas, Eurostato duomenimis, jau bus net 56 proc. Investicijų mažėjimas yra galingiausias tiesioginis mūsų gamybos mažėjimo veiksnys.
Dėl kredito užspringimo verslas negali gauti net trumpalaikių paskolų apyvartiniam kapitalui. Paskolos labai brangios. Nuostoliuose ir baimėse pasimetę bankai atsisako skolinti net perspektyviems, užsakymus turintiems verslo projektams. Tuo tarpu vyriausybė negali kompensuoti investicijų nugeibimo dėl tos pačios minėtos priežasties – biudžeto deficitas ir be to jau sunkiai valdomas. Lieka dėkoti likimui, kad jokių sutrikimų nepatiria lėšų investiciniams projektams srautas iš ES biudžeto.
Bet investicijos vis tik turi galimybę padidėti ir tokiu metu – jas gali parūpinti užsienio investuotojai. Čia būtų ilgesnė kalba apie jų priviliojimą, pakaks pasakyti, kad šitame globaliame konkurse laimėti galima tik įrodant Lietuvos ūkio patikimumą tiesioginėms investicijoms. Kitaip tariant, amerikiečių kapitalui įrodant, kad pas mus yra mažai biurokratijos ir daug laisvės iniciatyviam verslui, vokiečių kapitalui – kad turime kvalifikuotos ir drausmingos darbo jėgos, švedų kapitalui – kad anglų kalba ir gebėjimas mokytis yra mūsų vos ne prigimtinė savybė, rusų kapitalui – kad jo nebijom ir mielai priimam (nes turim geras reikiamas tarnybas), o korėjiečių ar kiniečių kapitalui – kad laisvai jaučiamės ES vidaus rinkoje ir teikiam puikų placdarmą čia gaminamų prekių eksportui į ją. Kaip suprantate, tai galėsime parūpinti tik rytoj ar net poryt.
Lieka, dabartinėmis sąlygomis, galingiausias ir santykinai prieinamiausias veiksnys – eksporto plėtra.
Ji vėlgi priklauso nuo daugelio dalykų, paminėkime tik tai, kas mūsų – mūsų valdžios institucijų – rankose. Tai papildoma, speciali parama (vėl reikia pakartoti: šiandien, dabartinėje neordinarinėje situacijoje) į eksportą orientuotoms įmonėms. Jos turi būti privilegijuotos – net jei tai kam nors nepatiks ar rizikuosime viršyti leistinus valstybės paramos verslui būdus ar apimtis. Ir per daug nepasitikėkime įprastomis eksporto skatinimo priemonėmis – raginimu ambasadoms ieškoti verslo partnerių, išvykomis į parodas, lankstinukų leidyba ar užsienio žurnalistų kelionių į Lietuvą organizavimu. Reikia greičiau veikiančių ir galingesnių priemonių – garantijų, lengvatų, premijų ir priemokų nacionalinės ar bazinės valiutos pavidalu bet kuriam verslo subjektui, sugebėjusiam padidinti eksporto apimtis.
W.Churchillis kartą negailestingai pasišaipė iš amerikiečių: jie esą pasielgia teisingai tik tada, kai išbando visas kitas galimybes. Galima tarti, kad čia aptariamos prognozės daro prielaidą, jog mes elgsimės taip pat (prognozės visada daromos labai apdairiai). Todėl turime galimybių ūkio atgaivinimą racionalizuoti ir prognozes padaryti netiksliomis (teigiama prasme) - reikia kai kurių siūlomų (net intensyviai, kaip ir dera opozicijai) galimybių net nebandyti. Sutaupytumėm laiko ir lėšų.
