Lietuvoje kalėdaičių gaminimo tradicija beveik išnykusi, juos čia gamina vos keliuose vienuolynuose, todėl ant lietuvių stalo neretai atsiduria kalėdaičiai iš Lenkijos, kurie Lietuvoje tik pašventinami.
Lenkiškose didmeninėse internetinėse parduotuvėse, kurios pardavinėja kalėdaičius, kainos skiriasi nedaug. Pavyzdžiui, parduotuvėje liturgiczne.com 60 nedidelių kalėdaičių (6x10 cm) kainuoja apie 1,30 euro, parduotuvėje sklepzdewocjonaliami.pl tiek pat mažų kalėdaičių kainuoja daugmaž 1,20 euro. Taigi vieno kalėdaičio didmeninė kaina Lenkijoje – vos 0,02 euro.
Vieno Lietuvos miestelio gyventoja Nijolė pasakoja, kad šių metų Kūčioms kalėdaičiais jau apsirūpino. Miestelio bažnyčioje nėra nustatytos sumos, kurią reikėtų sumokėti įsigyjant kalėdaičius, tačiau aukos dydis tarp gyventojų perduodamas iš lūpų į lūpas.
„Bažnyčioje nėra sakoma, kiek pinigų reikia duoti už kalėdaitį, bet tarp žmonių kalbama, kad įprastai daugelis aukoja 1 ar 2 eurus, jei ima nedidelį plotkelių skaičių. Kas ima daugiau, daugiau ir duoda“, – sako Nijolė.
Juozas, gyvenantis nedideliame kaimelyje, pasakoja, kad pas juos į namus kunigas atvažiuoja kalėdodamas, tada kaimo gyventojai įsigyja ir kalėdaičių.
„Dar mėnesį iki Kalėdų būna, kad klebonas pradeda kalėdoti. Atvažiuoja su zakristijonu, palaimina namus, paklausęs, ar reikia, duoda kalėdaičių. Kalėdojančiam kunigui paaukojam ir pinigų. Pas mus kai buvo lapkričio gale – davėm 20 eurų, zakristijonui – 10. Rečiau lankomės bažnyčioj, tai reikia prisidėti“, – sako Juozas.
Bažnyčiose nėra nustatytos sumos
Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) generalinio sekretoriaus padėjėjas kun. Mykolas Sotničenka pasakoja, kad dėl nedidelės kalėdaičių savikainos jie nėra įkainojami, todėl kiekvienas žmogus laisva valia gali pasirinkti kokią sumą paaukoti.
„Žmonės labai skirtingai aukoja už kalėdaitį. Vieni aukoja keletą centų, kiti eurą, dar kiti ir dešimt. Tai yra visiškai savanoriškas dalykas, jei nori aukoji, jei ne – neaukoji. Nėra nustatyta jokios sumos“, – sako kunigas M. Sotničenka.
Kalėdaičius gamina seserys vienuolės. Kun. M. Sotničenka pasakoja, kad kalėdaičių, kaip ir šv. Mišioms naudojamų komunikantų (komunijos paplotėlių) ir Ostijų sudėtyje tėra tik dvi sudėtinės dalys – kvietiniai miltai ir vanduo. Jei kalėdaičiai gaminami fabrikuose, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, kartais įdedama ir maistinių dažų, kad kalėdaičiai būtų spalvoti.
„Kalėdaitis specialiose keptuvėse yra kepamas labai trumpai. Keptuvės dažnai būna su tam tikrais religiniais paveiksliukais. Vienuolės gamina tuos kalėdaičius, siūlo parapijoms įsigyti. Parapijiečiai įsigydami kalėdaičius gali prisidėti prie vienuolynų išlaikymo. Klebonai surinktas aukas perduoda vienuolėms, kurios iškepė kalėdaičius ir tuo būdu prisidedama prie jų veiklos“, – aiškina kun. M. Sotničenka.
Jis pabrėžia, kad nors bažnyčia iš seserų vienuolių ir perka kalėdaičius, jų savikaina nėra didelė, todėl bažnyčia neturi tikslo praturtėti iš kalėdaičių, žmonės aukoja tiek, kiek nori, o įvardinti aukojamos sumos vidurkį labai sunku.
„Bažnyčioje per kai kurias liturgines šventes yra šventinami ir kiti maisto produktai ar daiktai, skirti išreikšti pamaldumui, ir tai taipogi nėra įkainojama. Pavyzdžiui, šv. Agotos dieną yra laiminama ir dalijama duona ir vanduo, per Tris Karalius – kreida, Grabnyčių dieną – žvakės. Jei kažkas nori – gali aukoti. Gal tik pasiimdami kalėdaičių tikintieji dažniau palieka auką už juos nei kitais atvejais, suvokdami, kad savo auka prisideda ne vien prie parapijos, bet ir prie vienuolynų, kuriuose kalėdaičiai buvo pagaminti, veiklos ir išlaikymo“, – aiškina kunigas.
Kalėdojimas ir kalėdaičiai
Prieš didžiąsias žiemos šventes parapijų klebonai, ypač kaimo vietovėse, vis dar kalėdoja – aplanko gyventojus, kai kurie atveža ir kalėdaičių. Kun. M. Sotničenka pasakoja, kad kalėdojimo tradicija Lietuvoje siekia daugmaž XV a. Pasak jo, Bažnyčios kanonų teisės kodekse yra įrašyta ši tradicija. Tiesa, nėra įvardintas žodis kalėdojimas; 529 kanonas sako, kad klebonas turi stengtis pažinti jam patikėtus tikinčiuosius ir tai turi daryti lankydamas šeimas, pasidalindamas tikinčiųjų rūpesčiais.
„Kai mes girdime apie kalėdojimą, iškart kyla asociacija apie Kalėdų laiką, bet bažnyčios teisėje neįvardijamas konkretus laikas, tad norima pasakyti, kad šeimų lankymas gali vykti visus metus.“
Kunigas teigia, kad klebonas turi pareigą lankyti šeimas ir privalo tai daryti tiek miestuose, tiek kaimuose.
„Žinoma, tie papročiai yra pasikeitę. Dar kai dirbau mažesnėse parapijose, vyresni žmonės pasakodavo, kad atvažiuodavo klebonas su rogėmis ir ne vienas – atsiveždavo zakristijoną, vargonininką ir su keliais kinkiniais arklių renka aukas. Vienas vežimas rinkdavo klebonui, kitas – zakristijonui, trečias – vargonininkui. Ten pinigų mažiausiai būdavo, daugiausiai grūdai, mėsa, pašaras arkliams, gyvuliams – viskam, kas būdavo išlaikoma“, – apie kalėdojimo tradiciją pasakoja kun. M. Sotničenka.
Šiandien kalėdojimo tvarka skiriasi kaimo ir miesto parapijose. Pavyzdžiui, kaimuose ar mažesniuose miesteliuose po sekmadienio šv. Mišių pakanka paskelbti, kad kunigas lankysis kažkuriame kaime ar gatvėje. Miestuose dažniausiai yra paskelbiama, kad norintys parapijiečiai gali pasikviesti kunigą į savo namus.
Dabar, pasikeitus tradicijoms, kunigai aplanko parapijiečius, pasidomi, kaip jie gyvena, galbūt jiems reikia pagalbos, pašventina namus. LVK generalinio sekretoriaus padėjėjas teigia, kad tokie apsilankymai priartina kunigus prie žmonių.
„Kai kada kunigai atrodo neprieinami, o kai aplankai šeimas jų namuose, patys žmonės mato, kad kunigai tokie paprasti žmonės kaip ir visi kiti, su jais galima pabendrauti, pašposauti. Kartais žmonės turi klausimų, kurie jiems yra aktualūs, susiję su tikėjimu, ar su santykiais šeimoje. Ne kartą teko kalėdojant bendrauti ir patarti situacijose, kai žmonės susituokę antrąsyk ar auga nekrikštyti vaikai, užklupusios priklausomybės, tad tas apsilankymas šeimose tampa proga žmogui paklausti, pasidomėti“, – sako kun. M. Sotničenka.
Jis taip pat pabrėžia, kad kalėdojimas svarbu ir vyresniems žmonėms, kurie negali ateiti į bažnyčią. Būtent namuose apsilankius kunigui, jiems yra suteikiama proga atlikti išpažintį ir priimti Komuniją.
Kai kur kalėdodami kunigai žmonėms atveža ir kalėdaičių. Tačiau nei kalėdojimas, nei kalėdaičiai ir čia nėra įkainojami, nors visuomenėje ir gali būti susidaręs toks įvaizdis.
„Kalėdojančiam kunigui auka nėra privaloma. Bažnyčios teisėje labai aiškiai sakoma, kad klebonas privalo aplankyti savo parapijiečius, šeimas ir nėra jokio įpareigojimo, kad privaloma duoti auką. Dabar tikrai yra tarsi susiformavęs toks įvaizdis. Kai kuriose mažesnėse parapijose žmonės iš lūpų į lūpas kalba, kad štai ten privaloma auka yra vienokia ar kitokia ir net įvardija tą aukos dydį. Tai tikrai nėra esminis dalykas. Kartais žmonės nori prisidėti prie parapijos išlaikymo ar paaukoti kunigui, bet tai nėra svarbiausia, ir tai neturėtų būti akcentuojama. Tuo labiau nereikia bijoti šito dalyko ir dėl to nepriimti klebono į namus“, – pasakoja kun. M. Sotničenka.
Jis pabrėžia, kad dabar kunigai aplankydami gyventojus nori su jais susipažinti, jei reikia – padėti ar nukreipti ten, kur būtų galima gauti pagalbos. O auka kalėdojančiam kunigui, už kalėdaičius bažnyčioje ar atvežtus kunigo yra kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas.
