Rolandas Kažimėkas
Okeanijos dalies – Melanezijos, kuriai priklauso Fidžis, Papua Naujoji Gvinėja, Naujoji Kaledonija, Saliamono salos ir kitos teritorijos, gyventojai nuo kitų Okeanijos gyventojų skiriasi tamsia oda. Net ir pavadinimas Melanezija reiškia „juoda sala“.
Melanezijoje yra daugybė religinių judėjimų, tačiau ilga Melanezijos gyventojų ir europiečių bendravimo istorija beveik visose religijose paliko spaudą, kuris vadinamas kargo kultu. Kartais kargo kultas (angl. Cargo cult) vadinamas krovinių kultu. Na, kaip pavadinsi, taip ir bus, nes kulto esmė – tikėjimas magiška prekių, stebuklingo krovinio, išspręsiančio visas problemas galia. Europiečiai, atplaukę į Melaneziją, visada turėdavo kokių nors prekių, iškraudavo krovinius. Vietiniai, net nelabai suvokdami, kam skirta konkreti prekė, pamažu išvystė kultus, kurių daugelio idėja panaši: visi daiktai, kuriuos atsiveždavo europiečiai, yra sukurti protėvių dvasių, o baltieji žmonės juos paprasčiausiai pasisavino. Bet kaip atgauti tas prekes, kurias pasisavino atvykėliai iš Europos? Reikia atlikti įvairiausius religinius ritualus, kurie padėtų pritraukti prekes atgal. Galima iš kokoso riešutų ar akmenų padaryti oro uosto imitaciją. Ji turėtų pritraukti pilnus lėktuvus krovinių. Galima iš to, kas pasitaiko po ranka (vėlgi kokoso riešutai, akmenys, šiaudai) padaryti radijo aparato imitaciją ir prie jo atlikti religines apeigas. Tada imitacija gali pritraukti tikrus radijo aparatus.
Kargo kultas nėra senas. Atsirado jis maždaug prieš 130 metų, o kai kuriose Melanezijos salose gyvas ir dabar. Tik jau gerokai apiręs, išsibarstęs, taip ir nedavęs kulto išpažinėjams išsvajotojo „cargo“.
Kam jums popierius?
Bet pradžioje iš Melanezijos nukeliaukime kitur. Apsilankykime Afrikoje, nes nors kalbant apie kargo kultą omeny dažniausiai turimos Melanezijai priklausančios salos ir jose gyvenančios tautos, tačiau kargo kulto bruožų galima rasti ir kitur. Ir kai kurios istorijos gali papasakoti apie tai, kodėl tokie kultai atsiranda.
Kanados antropologas Richardas Lee, XX amžiuje tyrinėjęs Afrikos šalyse Bostvanoje ir Namibijoje gyvenančius bušmenus, kurių dabar likę tik apie 55 000, rašo, kad bušmenai labai ilgai negalėjo suprasti, kam reikalingas tualetinis popierius, kurio savo kuprinėse turėdavo iš Europos atvykę keliautojai. Aišku, niekas nepuolė bušmenams vaizdžiai rodyti, kam reikalingas tualetinis popierius, todėl jie išvadas padarė patys. Tualetinį popierių jie susiejo su šiuolaikiniais lėktuvais. Pažiūrėkite į dangų, į reaktyvinio lėktuvo paliktą baltą pėdsaką – bušmenai jums nuoširdžiai paaiškins, kad tualetinis popierius reikalingas tam, kad palikti tokį pėdsaką paskui lėktuvą.
Taigi versija atsirado dėl didelio kultūrų skirtumo. Tas pats ir kalbant apie krovinių kultą – visa tai lėmė dideli kultūrų skirtumai, nesuvokimas, kas ir iš kur atsiranda.
Oro uostas iš kokoso ir šiaudų
Kargo kultas Melanezijoje susiformavo XIX amžiuje – tais laikais terpė tam buvo ideali. Vietiniai matė, kaip į jų salas atplaukia kolonistų laivai, matė, kad jie turi keistų daiktų, kurių paskirties patys nesuvokia. Matė, kad daiktų daug, kad jie palengvina gyvenimą. Tuo tarpu aborigenai gyveno uždaroje teritorijoje, visiškai nesuvokdami, kas yra gamyba, komercija. Žinojo tik medžioklę, primityvų žemės ūkį – daugiau jiems nieko ir nereikėjo. Klimatas geras, nuolat šilta, medžioklės nėra varginančios ir dažnai sėkmingos, žemėje irgi kažkas apskritus metus auga. Ir staiga šią ramybę, monotonišką salų gyvenimą, sudrumsčia iš kažkur atklydę visai kitos odos spalvos europiečiai su begale įvairiausių, aborigenams nežinomų, daiktų. Sumaištis galvose garantuota.
Laikui bėgant atvykėlių vis daugėjo, jų atvežamų daiktų irgi, tad krovinių kultas ne tik nesilpnėjo, bet dar labiau vystėsi. Ypač jis išsiplėtojo po Antrojo pasaulinio karo, nes atsirasdavo paslaptingesnių daiktų (pavyzdžiui, radijas), į salas atvykėliai atvykdavo ne tik laivais, bet ir lėktuvais. Pastarieji, matyt, padarė labai stiprų įspūdį – vienas iš žinomiausių kargo kultų yra oro uostų imitacijų statymas iš kokoso riešutų, akmenų ir šiaudų. Buvo statomi pakilimo takai, oro uostų pastatai, lokatorių bokštai ir net šiaudiniai lėktuvai. Ir tai suprantama: jei prekes sukūrė protėvių dvasios, o atvykėliai baltaodžiai jas pasisavino, reikia bandyti prekes susigrąžinti – pastatyti oro uostą, tegul jis pritraukia lėktuvus su prekėmis. O iš ko statyti? Na, kas yra po ranka, svarbiausia, kad būtų oro uostas, nes lėktuvai yra ne kas kita, o protėvių dvasių pasiuntiniai, tad jie patys susiras tuos oro uostus.
Didysis „cargo“
Bet kargo kultai neapsiribojo vien oro uostų statyba. O jei tie blyškiaveidžiai atvykėliai vėl apgaus ir prisivilios protėvių dvasių siuntinius? Didysis „cargo“ vėl jiems atiteks? Vadinasi, lėktuvai – protėvių dvasių pasiuntiniai, turi matyti ir žmones, todėl aborigenai, atlikinėdami kulto apeigas, kopijuodavo britų kolonizatorių ar JAV kariškių elgseną, kareivių rikiuotes, į rankas imdavo pagalius, neva šautuvus, ant krūtinių išpiešdavo USA ar šiaip ką nors, ką būdavo matę pas atvykėlius ir į ką, jų nuomone, turėtų atkreipti dėmesį protėvių dvasios.
Be abejo, kargo kultai – tai kultūros perėmimo procesai, kai dėl ilgalaikių ir tiesioginių kontaktų, kuriuose dalyvauja skirtingos kultūrinės grupės, viena iš jų perima dalį kitos kultūros. Tai vadinama akultūracija. Tačiau Melanezijoje skirtumai tarp abiejų kultūrinių grupių labai dideli, todėl akultūracija įgauna tokias mistines ir iš mūsų varpinės žiūrint gana linksmas formas.
Reikia pasakyti, kad visi kargo kultai susiję su geresnio gyvenimo siekimu. Kulto nariai tiki, kad kada nors atskris lemtingas protėvių siųstas „cargo“ – stebuklingas krovinys, kuris visą likusį jų gyvenimą pavers rojumi. Nereikės dirbti, nereikės vargti, nes visko bus sočiai.
Kada atsiranda kultai
Pats seniausias krovinių kultas yra 1885 m. Fidži salose prasidėjęs Tuka judėjimas. Kiek vėliau kargo kultai atsirado ir Papua Naujoje Gvinėjoje. Tai Taro kultas ar „Vailala pamišimas“, atsiradęs 1919 m., aktyviausiai buvo išpažįstamas iki 1922 m. Vėliau atsirado ir daugiau krovinių kultų, visų jų atsiradimas susijęs su kokiais nors konkrečiais istoriniais įvykiais.
Pavyzdžiui, seniausiu krovinių kultu vadinamas Tuka judėjimas Fidži salose (jų yra 322, bet tik 106 gyvenamos) atsirado praėjus apie 10 metų nuo to laiko kai salos tapo Didžiosios Britanijos kolonijomis (1874 m.), o anksčiau tam net nebuvo jokios priežasties, nes europiečiai Fidži salose nuolat lankytis pradėjo tik XIX amžiuje. Ypač palankios sąlygos krovinių kultams vystytis atsirado Antrojo pasaulinio karo metu. Karo veiksmai Ramiajame vandenyne turėjo didelės įtakos ir Melanezijai priklausančių salų, kuriose buvo įkurta JAV bazių, gyvenimui. Į karines bazes JAV armija atveždavo didelius kiekius įvairiausių krovinių (drabužių, konservų, palapinių, ginklų ir t. t.). Vietinių tai negalėjo nejaudinti: ilgą laiką nieko nebuvo ir staiga, bac... iš dangaus nukrito daug nematytų daiktų, kurių, aišku, jiems niekas nedavė.
Karas baigėsi, amerikiečiai išvyko. Apleistos bazės liko, tačiau į jas prekių niekas jau neatskraidindavo ir neatplukdydavo. Aborigenams labai greitai viskas tapo aišku. Išsikraustę iš salų atvykėliai išsivežė visą protėvių dvasių sukurtą gerovę, be to, jie turėjo kažkokį ryšį su protėvių dvasiomis, todėl ir gaudavo visas tas prekes – kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad atvykėliai neidavo medžioti, nieko nesodindavo žemėje, bet visko turėjo.
Štai toks mąstymas ir tampa puikiu akstinu kultui atsirasti. Reikia viską daryti taip, kaip darė baltaodžiai, tada bus užmegztas ryšys su protėvių dvasiomis ir atkeliaus didysis krovinys. Todėl daugelis krovinių kultų turėjo bendrų bruožų – kulto lyderiai elgdavosi ir rengdavosi kaip baltaodžiai, tam tikrais kanalais jie palaikė ryšį su protėvių dvasiomis, paprastiems kaimo gyventojams irgi tekdavo tam tikrų apeigų, kurių visų tikslas – sulaukti didžiojo „cargo“.
Kultas mėgdžioja elgseną
Melanezijos salose gyvenantys aborigenai, išpažįstantys įvairius krovinių kultus, po Antrojo pasaulinio karo pradėjo imituoti JAV kariškių veiksmus. Salų gyventojai ne tik statydavo oro uostus, bet ir juose marširuodavo, uždegdavo ugnis, iš šakų ir šiaudų padarydavo kažką panašaus į lėktuvus, net išskaptuodavo ausines, kokias matydavo pas kariškius, prie jų pritvirtindavo bambukines antenas ir tas ausines nešiodavo. Nesulaukę didžiojo krovinio aborigenai net atsisakydavo anksčiau praktikuotų religijų ir dar įnirtingiau melsdavosi lėktuvams, jų pakilimo takams.
Aišku, aborigenų tikėjimą stiprino ir tai, kad jie matė ir daug keistų dalykų, įrodančių atvykėlių (britų kolonistų ar JAV kareivių) ryšį su dvasiomis. Kodėl atvykėliai rytais pakeldavo vėliavas, o tuo metu grodavo iškilminga muzika? Kodėl jie neidavo į mišką rinkti uogų, o valgydavo prie kažkokios lentos su keturiomis kojomis, kurią uždengdavo audeklu, o ant audeklo padėdavo indą su gėlėmis? Kodėl jie iš ryto eidavo į kitą namą nei gyvendavo, jame praleisdavo visą dieną ir tik vakare grįždavo į savo namus? Aborigenų akimis, visa tai buvo kulto dalykai, skirti palaikyti ryšį su dvasiomis, atnešančiomis turtus. Todėl jie viską stengdavosi kartoti. Padarydavo stalus, uždengdavo juos audeklu ir papuošdavo gėlėmis, vietoj to, kad eitų medžioti, dieną praleisdavo kokiose keistose vietose, kurias pavadindavo „ofisais“.
Papuasų „ofisai“
„Ofisus“ aborigenai buvo įkūrę seniai, po Pirmojo pasaulinio karo, kai išsivystė kultas, kuris dabar vadinamas „Vailala pamišimas“. Šis kultas išplito 1919 m. Papua Naujojoje Gvinėjoje ir ypač tose gyvenvietėse, į kurias grįždavo darbininkai, dirbę britų kolonistų plantacijose. Būtent jie buvo įnirtingi kulto skleidėjai. Vailala kulto lyderiai statydavosi namelius su verandomis, kuriuos vadindavo „ofisais“, įsikurdavo juose su pagalbininkais ir tvirtindavo, kad iš „ofisų“ galima užmegzti ryšį su protėvių dvasiomis. Ryšio užmezgimas reiškė ne ką kita, kaip galimybę paprašyti dvasių „cargo“, t. y. krovinio. Aborigenai savo kulte ne tik vartojo anglišką žodį „cargo“. Kulto lyderiai rengdavosi taip, kaip tuo metu rengėsi baltaodžiai, dažnai nešiodavosi knygą (nors skaityti ir nemokėjo), o į savo kalbas įterpdavo plantatorių pokalbiuose vartojamų angliškų žargonų.
Kaimo centre buvo pastatomas vienas ar net keli stiebai vėliavoms. Stiebai taip pat užtikrindavo ryšį su protėviais. Kai vėliava stiebu būdavo keliama aukštyn, šalia stiebo stovintį Vailala kulto lyderį apimdavo ekstazė: jo kūnas pradėdavo drebėti, iš burnos sklisdavo nesuprantamas gargaliavimas, galva maskatuodavosi į visas puses ir pan. Po kurio laiko kulto lyderis iš protėvių pasaulio vis tik sugrįždavo į gyvenimą ir saviškiams greičiausiai pranešdavo gerąją naujieną, kad „cargo“ greitai bus čia“.
„Vailala pamišimas“
Dar viena „Vailala pamišimo“ kulto apeiga – judėjimas su rąstu. Kiekvienas kaimas, kuriame buvo išpažįstamas šis kultas, turėjo sunkų apie 10 m ilgio rąstą, kurį pakelti galėjo keli vyrai. Jei kaime kas nors nusikalsdavo, keli vyrai rąsto galus užsimesdavo ant pečių, ties rąsto viduriu atsistodavo kulto lyderiai ir jiems artimiausi veikėjai ir visi ėjo per kaimą, to trobos link, kurį kulto lyderis nurodydavo kaip nusikaltėlį. Aborigenai tikėjo, kad ne jie neša rąstą reikiama kryptimi, o pats rąstas juda ten, kur reikia ir simbolizuoja dangaus rūstybę. Kai rąstas priartėdavo prie namo, kur gyveno nusikaltęs žmogus, šis turėdavo pripažinti kaltę. Tada į kaimą grįždavo taika ir ramybė, net sutrumpėdavo laikas iki to momento, kai iš dangaus aukštybių turėtų nusileisti „cargo“. Aišku, nusidėjėlis galėdavo savo kaltę neigti, bet juk visi, taip pat ir jis, laukdavo išganingojo „cargo“, tad kodėl neprisipažinti, jei galima priartinti dieną, kai protėviai atsiųs krovinį. Kai kuriose vietovėse krovinio kulto lyderiai tapo vos ne aukščiausia valdžia, galinti apkaltinti bet kurį, įsakyti veikti ir t. t. Tad nenuostabu, kad tam tikrose salose „Vailala pamišimo“ kultas kolonistams kėlė rūpesčių.
Bet laikas ėjo, o žadėtojo „cargo“, kuris pagal „Vailala pamišimo“ kultą turėjo atplaukti dideliu laivu, kaip nebuvo, taip nebuvo. Tokiais atvejais tikėjimo lyderiams (jei jie nenori, kad tikėjimas žlugtų) belieka aiškinti, kad „cargo“ neatkeliauja dėl to, kad papuasų širdyse yra per mažai tikėjimo, per mažai bendraujama su dvasiomis. Taigi krovinių kulte jau atsiranda bendrumų su kitomis religijomis. Lyderiai tikino, kad reikia ne tik medžioti, uogas rankioti ar laukuose kapstytis, bet ir tikėti, ieškoti bendravimo su protėvių dvasiomis. Tada ir prasidėjo: ilgi pasisėdėjimai prie padengtų ir gėlėmis papuoštų stalų, sėdėjimai prie vėliavų stiebų ir t. t. Tikėjimo galbūt ir buvo daugiau, bet pilvai buvo tuštesni. Tačiau ir tuomet „cargo“ nesirodė, todėl nereikia stebėtis, kad praėjus trejiems metams nuo atsiradimo, 1922 m. „Vailala pamišimo“ kultas pradėjo byrėti, o XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje šis kultas, galima sakyti, jau buvo sunykęs.
Johno Frumo kultas
Laikui bėgant daugelis kargo kultų, kaip ir „Vailala pamišimo“ kultas, išnyko. Taip ir turėjo būti. Visi jie rėmėsi tais pačiais principais. Bet tikrai ne visi kultai pasitraukė. Melanezijos teritorijoje esančių salų valstybėje Vanuatu, konkrečiau, šios valstybės Tana saloje, ir šiandien išlikęs Johno Frumo kultas. Johnas Frumas – pagrindinė kulto figūra, vaizduojamas kaip amerikiečių kareivis, kuris kada nors sugrįš į salą ir atgabens didįjį krovinį. Ar Johnas Frumas buvo reali asmenybė? Abejojama. Manoma, kad pagrindinės kulto figūros pavardė atsirado iš trijų žodžių – John from America.
Šis kultas Tana saloje atsirado tuo metu, kai joje buvo įsikūrusi amerikiečių karinė bazė, 1930-aisiais, bet daugiausiai pasekėjų kultas turėjo Antrojo pasaulinio karo metu, kai Vanuatu salose išsikėlė dar 300 000 amerikiečių kariškių. Apskritai kargo kultų paplitimą būtų galima suskirstyti į du etapus: pirmasis yra susijęs su kolonizacija, antrasis – su amerikiečių bazių Melanezijos salose steigimu.
„Vailala pamišimo“ kultas ir kiti britų kolonistų inspiruoti kultai neturėjo tokių apeigų, kokias turėjo vėliau susikūrę kultai. Be to, išpažįstantieji „Vailala pamišimo“ kultą manė, kad protėvių dvasios yra baltaodžiai. Vėliau sukurti kultai rėmėsi JAV kareivių stebėjimais, o JAV armijoje buvo įvairių rasių atstovų, taigi aborigenai pamatė, kad ne tik baltaodžiai gauna „cargo“, vadinasi ir protėvių dvasios galėjo būti juodaodžiai. Johnas Frumas irgi vaizduojamas juodaodžiu.
Johno Frumo kulto atsiradimą inspiravo kasdieniai JAV karinio jūrų laivyno pėstininkų veiksmai. Vėliavos pakėlimas rytais, kasdienės rikiuotės, žygiavimas. Kartais į bazę atskisdavo lėktuvas, t. y. milžiniškas plieninis paukštis, ir atgabendavo KROVINĮ. Kasdienius kariškių darbus aborigenai vertino kaip ritualus, kuriais amerikiečiai iškviečia protėvių pasiuntinį – plieninį paukštį.
Johno Frumo kulto lyderiai skelbė, kad jei salos gyventojai nori sulaukti Johno Frumo siųsto lėktuvo, su didžiuoju „cargo“, kuris leis gyventi kaip inkstams taukuose, reikia pastatyti oro uostą, kuriame turėtų būti lėktuvų, reikia bendrauti su dvasiomis naudojantis tokiomis pat ausinėmis, kokias turi kariškiai.
Viskas saloje buvo padaryta: aerodromo imitacija, bokšteliai su juose budinčiais dispečeriais, lėktuvo maketas, ausinių maketai, kuriuos nešiojo kulto tarnai ir budintys „dispečeriai“. Kulto lyderiai teigė, kad su pačiu mesiju Johnu Frumu bendraudavo pasitelkę radiją – laidais apsivyniojusią moterį, kuri bendravimo metu puldavo į transą ir gargaliuodavo nesuprantamus žodžius. Šių žodžių reikšmę kulto išpažinėjams išaiškindavo kulto lyderiai.
1957 metais tuometinis Johno Frumo kulto lyderis Nakomaha sukūrė Tanos salos armiją, kuri vadinosi „Tanna Army USA“. Tai ne jėgos struktūra, o ritualinė organizacija. Ši armija ir dabar egzistuoja bei rengia paradus, kurių svarbiausias vyksta vasario 15 dieną. Tai diena, kai į salą sugrįš Johnas Frumas, kuris, pasak kulto lyderių, jiems yra tas pats, kas krikščionims yra Jėzus.
Epilogas
Dauguma krovinių kultų atsirado Okeanijos dalies Melanezijos salose. Geografiniu požiūriu tai yra ideali terpė, nes teritorijos buvo izoliuotos, gana toli nuo kontinentų. Aišku, dabar viskas pasikeitė, nemažai salų tapo puikiomis poilsio vietomis, ką krovinių kulto išpažinėjai vertina kaip dovaną – poilsiautojai, paliekantys pinigų, taip pat yra dalis pažadėtojo „cargo“.
Tačiau krovinių kulto pasireiškimų galima rasti ir kitur. Pavyzdžiui, Amerikoje (tarp indėnų), Afrikoje, Azijoje. Tik tie atvejai yra pavieniai ir gana saviti, ne visada gali būti traktuojami kaip krovinių kultas. Šiais laikais sunku įsivaizduoti vietą, kur galėtų atsirasti naujas krovinių kultas, bet kas žino, gal kur nors džiunglėse kokia maža gentis iš bananų ir lapų konstruoja kompiuterių maketus ir jais pasinaudodami bendrauja su dvasiomis.
Į krovinių kultą paprastai rimtai nežiūrima, būna, kad tokią nuomonę apie tokį kultą išsako ir mokslininkai. Tačiau krovinių kulto atstovai į abejones kartais atsako gana kandžiai: „Jūs savo Jėzaus Kristaus laukėte 2 000 metų, o jis taip ir neatėjo. Mes savo Johno Frumo laukiame tik keliasdešimt metų ir jau kažką iš jo gauname. Johnas Frumas sakė, kad ateis diena, kada mes vairuosime automobilius, valdysime laivus, vilkėsime europietiškus rūbus. Ta diena jau atėjo
