Giedrė Trapikaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Populiarėja ekologiški kartoniniai žaislai, o pasaulio konferencijose galite pamatyti vis daugiau kartoninių baldų, sako mokslininkė Laura Gegeckienė. „Atsimenu, kad vaikystėje ir mes iš raukšlėtojo kartono dėžių darydavome fotelius, televizorius – ko tik nebuvo. Taigi grįžtame prie šito“, – teigia ji.
Kauno technologijos universiteto (KTU) L. Gegeckienė gruodžio mėnesį apgynė disertaciją tema ,,Kartoninių pakuočių ir jų elementų mechaninių charakteristikų tyrimai“. Šiuo darbu ji siekė minimizuoti kartoninių pakuočių masę.
„Kartais išsitrauki daiktą, o pakuotė dvigubai didesnė, negu reikia. Rašydama disertaciją išsiaiškinau, kad, panaudojus tam tikrus intarpus, įdėklus, pakeitus konstrukciją, įmanoma sutaupyti iki 30 proc. pakuotei sunaudojamų medžiagų“, – tvirtina mokslininkė.
– Ką Jūs šiuo darbu mėginote išsiaiškinti?
– Šiuolaikiniame pasaulyje dėmesys skiriamas aplinkosaugai. Dauguma produktų atkeliauja jau supakuoti, o šiukšlynuose atsiradusios pakuotės teršia pasaulį, nes nėra utilizuojamos ar perdirbamos. Šios disertacijos tikslas buvo sumažinti masę, bet išsaugoti tą pačią mechaninę charakteristiką, kad pakuotės būtų tokios pat tvirtos, bet joms pagaminti sunaudotume mažiau medžiagų.
– Ar galima pasakyti, kada kartonas ir popierius pradėtas naudoti pakuotėms?
– Kiek žinoma, kartono ar raukšlėtojo kartono pakuotės pradėtos naudoti prieš keletą šimtmečių, t. y. XIX a. pradžioje. Jas imta naudoti, nes žmonės pamatė, kad tai greitai suyranti medžiaga, tinkanti antriniam panaudojimui. Kartonas yra paveikus klimato sąlygoms, greitai suyra. Palyginti su plastiku, kuris gamtoje išbūna per 500 metų, kartonas suyra per dieną dvi.
– Kokios dar savybės lemia kartono ir popieriaus pakavimo populiarumą?
– Tai lemia perdirbimo medžiagos, ekologiškos, ypač švarios medžiagos, maža pakuotės gamybos kaina, didelis dizaino ir konstrukcijų pasirinkimas. Be to, raukšlėtojo kartono pakuotė pakankami gerai apsaugo produktą. Ji atlaiko įvairius smūgius, aplinkos poveikį, drėgmę. Taip pat technologiškai patogu pakuotę surinkti ir sudėti į ją produkciją, patikrinti prekę galima pakuotės nepažeidžiant, nes raukšlėtojo kartono pakuotė dažniausiai atidaroma ir uždaroma lengvai.
– Kokiems produktams tinka kartoninės pakuotės?
– Kartoną panaudoti galima labai daug kam. Net dideliems produktams, tokiems kaip šaldytuvai ar dar didesni, ir biriems, tokiems kaip kava, arbata. Reikia paminėti, kad raukšlėtasis kartonas ar paprastas kartonas veržiasi į žaislų, baldų ir netgi statybos pramonę.
– Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?
– Populiarėja kartoniniai žaislai, raukšlėtojo kartono žaislai, kurie yra ypač ekologiški. O tėvai be galo domisi šita sfera. Jie nori, kad vaikai čiupinėtų tik ekologiškus daiktus, žaistų ir būtų tik švarioje, ekologiškoje aplinkoje. Pavyzdžiui, pagaminamos paprasčiausios kartoninės mašinėlės. Paduodame vaikui pilką, neįdomią mašinėlę, flomasterius, pieštukus ir leidžiame pačiam susikurti tokią, kokios jis nori, kokią įsivaizduoja. Trūkumas galbūt tas, kad tai nėra ilgaamžis dalykas. Bet nepamirškime, kad tai nėra ir labai brangu.
Kartonas naudojamas ir baldų gamyboje. Ypač konferencijose – stalai, kėdės, reklaminiai gaminukai, kuriuos galite pasidėti ant stalo. Galite drąsiai atsisėsti ant kartoninės kėdės ir nesulūšite, nes kartonas atsparus gniuždymui.
Žinoma, projektuojant ar gaminant tokius baldus ar žaislus, reikia žinoti apie raukšlėtojo kartono savybes, kaip jį panaudoti, kokia puse dėti [...]. Visa tai išsiaiškinus, galime puikiai gaminti baldus ir jais džiaugtis.
Atsimenu, kad vaikystėje ir mes iš raukšlėtojo kartono dėžių darydavome fotelius, televizorius – ko tik nebuvo. Taigi grįžtame prie šito.
– Kas, Jūsų nuomone, lemia kartono populiarumą? Ar galima sakyti, kad kartonas ir popierius, kaip pakavimo būdas, populiarėja?
– Taip, ir ypač populiarėja. Tam turi įtakos ir požiūris į aplinkosaugą. Mes patys, visuomenė, pradedame didesnį dėmesį skirti aplinkosaugai, stengiamės išsaugoti gamtą vaikams, anūkams ir proanūkiams. Toks požiūris skatina vartotojus rinktis ekologiškesnę prekę ir pakuotę.
Kartonas ypač populiarėja kaip ekologiška medžiaga ekologiškoms prekėms, nes tai dabar, kaip sakoma, „ant bangos“. Abejoju, ar, nuėję į parduotuvę (ypač ekologiškų prekių), rasite produktą, įpakuotą į plastiką. Dažniausiai jis pateikiamas kartoninėje, popierinėje pakuotoje, nes tai atitinka produkto idėją. Tai ir mados banga, bet sykiu mes saugojame gamtą. Manau, kuo toliau, tuo labiau tai populiarės.
– Bet ar galima tas pakuotes laikyti ekologiškomis?
– Jei kartoną, kaip medžiagą, priskiriame prie ekologiškų, aplinkai nekenkiančių medžiagų, tai nereiškia, kad pati raukšlėtojo ar paprasto kartono pakuotė yra ekologiška, ypač jei ji padengta spauda.
Kad pakuotę galėtume vadinti ekologiška, jos grafiniam dizainui sukurti turėtų būti naudojamos ekologiškos medžiagos. Pavyzdžiui, užuot pakuotės konstrukcijai sutvirtinti naudojus lakių organinių medžiagų pagrindą (tirpiklius, dažus, klijus, kurie tikrai daro didelę neigiamą įtaką aplinkai), reikėtų naudoti kuo natūralesnes medžiagas. Spaudų formų gamybai turėtume naudoti aplinkai nekenksmingas medžiagas, pagamintas vandens pagrindu ar abrazyvinių medžiagų mišinį, kad ir pačią pakuotę, ir produktą galėtume pavadinti ekologiškais.
– Visiškai ekologiškos pakuotės gaminimo tendencijos Lietuvoje yra dažnos, ar tai vis dėlto per brangu?
– Kol kas jos nėra labai dažnos. Bet, kiek matau, populiarėja gan greitai. Atsisakoma labai ryškių spalvų. Spalvos tampa blankesnės, švelnesnės, bet tam naudojami ekologiškesni, vandens, natūralių medžiagų pagrindu sukurti dažai.
– Europos Sąjunga (ES) ragina keisti plastikinius maišelius į popierinius. Ar yra dar kokių nors pavyzdžių?
– Taip, yra įvairių ES direktyvų nustatymų, prašymų, reikalavimų, rėmimų, kad saugotume, tausotume, rinktumės kokybiškesnius, gal truputėlį brangesnius, bet ekologiškesnius produktus. Raginama keisti visus maišelius, kurie šiukšlynuose dūla 500 metų, į tai, ką galime perdirbti ir kas, atsidūręs šiukšlyne, greitai suyra ir nedaro žalos aplinkai.
– Ar galima sakyti, kad kartonas ir popierius, kaip pakavimo būdas, yra ekologiškas, nors kartono gamybai reikia medžio? Tai paradoksali situacija.
– Tikrai taip. Popierius yra ekologiškas, nekenkiantis gamtai pakavimo būdas, gaminamas iš atsinaujinančios medžiagos – medienos. Bet aplinkosaugininkai susirūpino, kad, masiškai kertant miškus, šie bus išnaikinti. Dėl to daugelyje šalių yra priimtos programos, numatančios sugrąžinti miškų plotus. Kartono ir popieriaus atliekos Lietuvoje sudaro apie 15 proc. visų komunalinių atliekų. Kasmet į Lietuvos rinką išleidžiama apie 50 tūkst. tonų popierinių pakuočių, o jei dar pridedame biuro popierių, reklaminį popierių ir spaudą, kurių Lietuvoje iš viso būna apie 2 tūkst. tonų per metus... Žinoma, popierius labai greitai suyra, bet turėtume suvokti pačią perdirbimo idėją – popierių surinkti ir perdirbti, o ne išvežti ir palikti šiukšlynuose. Lietuvoje tik 20 proc. surenkamo popieriaus panaudojama pakartotinai, nors įmonės pajėgios perdirbti daugiau. Kadangi mes, visuomenė, netinkamai rūšiuojame, perdirbamas produktas nukeliauja į šiukšlyną ir tampa nebetinkamas antriniam panaudojimui.
Viena tona perdirbamo popieriaus išsaugo 17 medžių, daugiau negu 26 tūkst. litrų vandens ir pakankamai energijos tam, kad 6 mėnesius būtų šildomas normalaus dydžio namas. Taigi jį reikia perdirbti ir naudoti kiek įmanoma daugiau kartų. Žinoma, panaudojimo ciklas paskui vis tiek baigsis.
– Kaip manote, ar Lietuva eina perdirbimo keliu?
– Stengiasi. Pati tikrai stengiuosi rūšiuoti, atskiriu plastiką, kartoną, dedu į tam tinkamas šiukšliadėžes. Matau, kad ir kai kurie kaimynai stengiasi, prie šiukšliadėžių ateina su trimis skirtingais maišeliais ir išrūšiuoja. Žinoma, yra tokių, kam neįdomu, nerūpi.
– Ar Jūs, kaip mokslininkė, dirbanti su kartonu, įsivaizduojate, kokie dar pokyčiai galimi?
– Pats kartonas yra stabilus, jo cheminių ar struktūrinių pokyčių nelabai įsivaizduoju ir galbūt ne mano kompetencija aiškinti. Ir aš, ir daug kitų pasaulio mokslininkų galvoja, kaip sumažinti pakuotės masę, kad pakuotė būtų racionaliai pritaikyta produktui ir nebūtų per didelė. Kartais išsitrauki daiktą, o pakuotė dvigubai didesnė, negu reikia. Rašydama disertaciją išsiaiškinau, kad, panaudojus tam tikrus intarpus, įdėklus, pakeitus konstrukciją, įmanoma sutaupyti iki 30 proc. pakuotei sunaudojamų medžiagų. Pavyzdžiui, yra trijų ir penkių sluoksnių raukšlėtasis kartonas. Jei, kaip minėjau, kažką pakeistume, vietoj penkių sluoksnių kartono pakuotės galėtume naudoti tokio paties dydžio, tokių pačių parametrų trisluoksnę pakuotę – ji atlaikytų lygiai tokią pačią apkrovą ir atliktų tą pačią funkciją, kaip ir penkių sluoksnių pakuotė.
– Kas gamintojus skatina sunaudoti per daug popieriaus ir kartono? Ar reikia keisti ir jų mąstymą?
– Viskas daroma lengviau, paprasčiau ir pigiau. Taip, galbūt pakitimai lemtų naujus technologinius gamybos linijos reikalavimus, bet ateityje, jei aplinkosaugai bus skiriama dėmesio, tikrai bus naudojamos, kuriamos, tobulinamos konstrukcijos, kad mažėtų pati pakuotės masė.
– Kartais nusistebiu, kaip greitojo maisto restoranuose įvynioja į vieną popierių, tada – į antrą, prideda servetėlių, viską sudeda į kartoninį maišelį ar dėželę.
– Taip, sutaupyti būtų galima daug kur. Reikia pradėti, norėti ir daryti. Bet tai prasideda nuo mūsų pačių, pirmiausia – nuo rūšiavimo.
