Kavinę mergina atidarė vos prieš 3 mėnesius. Įrenginėjo ją karantino metu ir tikina, kad karantinas jai išėjo į naudą. Nereikėjo skubėti kuo greičiau įsirengti ir atsidaryti. Vis tik antroji koronaviruso banga Agnei kelia didesnį nerimą, antrasis karantinas į naudą nebeišeitų. Bet jeigu jau taip nutiks, mergina tikina – išeitį ji ras.
Kaip kilo mintis atidaryti kavinę? Ar jau turėjai patirties versle?
Šią kavinę įkūriau pagal franšizę. Tai reiškia, kad jos idėja jau yra sukurta, man tereikėjo ją pritaikyti Lietuvos rinkai ir žinoma laikytis tam tikrų prekinio ženklo „Coffe Circus“ taisyklių. Pavyzdžiui, negaliu keisti pavadinimo arba pirkti kitokią kavą, negu visos šio ženklo kavinės.
O mintį atidaryti kavinę man pamėtėjo mano vyro patėvis. Kai grįžau iš atostogų Maltoje, jis paklausė ar aplankiau bent vieną „Coffe Circus“ kavinę. Būtent Maltoje buvo įkurtos pirmosios šio prekinio ženklo kavinės. O jų įkūrėjas – lietuvis Mindaugas, ieškojęs žmogaus, kuris atidarytų kavinę Lietuvoje.
Tiesą sakant kai tada atostogavau Maltoje šio prekinio ženklo kavines apžiūrėjau iš išorės, o į vidų kažkodėl neužėjau. Tačiau pasiūlymas mane suintrigavo, tad dar kartą nuvykau į Maltą ir šįkart visas kavines apžiūrėjau, susipažinau su jų įkūrėju ir nusprendžiau tokią kavinę atidaryti Vilniuje.
Patirties versle neturėjau. Netgi niekada neturėjau minčių atidaryti kavinę. Net padavėja niekada nesu dirbusi. Po mokyklos baigimo bandžiau įsidarbinti padavėja restorane ir po bandomosios dienos man pasakė, kad aš nesu sutverta šiam darbui. Dabar juokinga prisiminus tą istoriją, nes tapau ne tik padavėja, bet ir kavinės savininke.
Niekad nesvajojau apie nuosavą kavinę, bet dabar esu taip įsimylėjusi šią vietą, kad sakau – gyvenu svajonėje, nors tokios svajonės niekada neturėjau. Prieš atidarant kavinę dirbau komunikacijos agentūroje, ten sukaupta patirtis ir žinios padeda man kavinėje bendrauti su klientais. Taip pat pati tvarkau kavinės socialinių tinklų paskyras
Kaip sekėsi įsirengti kavinę? Kada atvėrėte duris lankytojams?
Prieš pradedant ieškoti patalpų dar kirbėjo maža abejonė, todėl draugams ir kolegoms pasakojau lyg tarp kitko apie naują kavinę ir klausiau, ar jie ten eitų. Sulaukiau palaikymo, mane skatino ir sakė, kad geriems žmonėms sekasi.
Tokios draugų ir kolegų mintys nuramino, todėl ramia širdimi ėmiau ieškoti patalpų ir išsinuomojau šias, Mėsinių g., o tada prasidėjo įrenginėjimo darbai.
Kavinės patalpas pradėjome įrenginėti kovo pradžioje. Tad kovo 16 d. paskelbtas karantinas mums išėjo į naudą, nes nereikėjo skubėti. Tačiau sunkumų išvengti vis tik nepavyko. Nedirbo nė viena statybinių prekių parduotuvė, tad teko viską užsisakinėti internetu. Ir lengva tikrai nebuvo, būčiau norėjusi statybines prekes apžiūrėti „gyvai“, o dabar teko pirkti „iš nuotraukų“.
Duris lankytojams atvėrėme iki karantino pabaigos likus 2 savaitėms. Tačiau oficialios atidarymo šventės dar nebuvo. Gal surengsime ją vėliau.
Pavadinimas „Coffe Circus/Piano“, nėra tik pavadinimas. Kava čia daroma ant fortepijono, kaip jis atsirado kavinėje?
Interjerą man padėjo kurti prekinio ženklo įkūrėjas Mindaugas. Pradinė mintis buvo visiškai kitokia. Norėjome sukurti industrinio tipo interjerą, tačiau kai pradėjome ieškoti statybinių medžiagų, supratome, kad ši idėja kavinei netiks.
Tada kilo mintis atsivežti fortepijoną. Dabar matau, kad jis ne tik funkcionalus, bet ir kuria jaukią atmosferą. Groti mokantys ir mėgstantys klientai dažnai prisėda groti. Iš tikrųjų nė negalvojau, kad yra tiek daug grojančių žmonių. Fortepijonas vakarais čia dažnai skamba. Klientai netyčia patenka į mažus koncertus.
O interjero kūrimui naudojome baldus ir daiktus iš „antrų rankų“. Čia yra daiktų ir iš mano tėčio sodo, iš dėvėtų prekių parduotuvių, antikvariatų. Tačiau nors interjeras atitinka zerowaste (gyvenimo filosofija, kuria siekiama sugeneruoti kuo mažiau šiukšlių – aut past.) filosofiją, tačiau specialiai to nesiekėme.
Tiesiog norėjome įdomių daiktų, kurie dažniausiai yra labai brangūs, tad nusprendėme patys juos pasigaminti arba nusipirkę senus – restauruoti.
Kiek investicijų reikėjo verslui, kur jų ieškojai?
Turėjau susitaupiusi pinigų, juos ir panaudojau kavinės įrengimui. Esu labai taupi, kaupiau pinigus tolimai kelionei, tačiau taip niekur ir neišvykau, tad turėjau susitaupiusi. Tačiau trūko apyvartinių lėšų, bet su jomis padėjo šeima. Todėl kreiptis į banką ir skolintis nereikėjo.
Koks jūsų meniu, ką siūlote klientams?
Vienu dalyku pas mus klientai nevengia ir pasipiktinti. Mes kavinėje neturime cukraus, tai reiškia, kad kavą siūlome gerti nesaldintą.
Manau, kad dažnai cukrų naudojame iš įpročio. Tam kad būtų pajuntamas saldumas, jo visai nereikia. Tačiau kavinėje ne klientų įpročius bandome pakeisti, o norime parodyti tikrąjį kavos skonį.
Buvo situacija, kai klientas bėgo į automobilį ieškoti cukraus, nes negalėjo geri nesaldintos kavos. Tačiau kitą dieną grįžo ir pripažino, kad kava buvo tokia skani, kad nereikėjo nė saldinti jos.
Sirupų gardinti kavai taip pat nenaudojame, tačiau jeigu žmogus nori kažko saldesnio galime pasiūlyti kavą su šokoladu. Tačiau laukiame ne tik kavos mėgėjų, pas mus galima išgerti ir arbatos.
Taip pat prekiaujame alkoholiu – vynu ir alumi.
Kalbant apie maistą pas mus galima suvalgyti gabalėlį pyrago, ryte ruošiame pusryčius, o vėliau – dienos pietus.
Ar pati išgeri daug kavos?
Šiuo metu, kadangi kiekvieną darbo dieną dirbu kavinėje, kavą geriu čia. O savaitgaliais apsieinu be jos. Stengiuosi kava nepiktnaudžiauti, dažniausiai išgeriu 1 ar 2 puodelius per dieną.
Tačiau, skirtingai negu dauguma, kavą geriu ne ryte, o po pietų.
Už kiek kavinėje galima atsigerti kavos ar pavalgyti? Kaip manai, ar kaina yra tas kriterijus, kuris padeda konkuruoti su kitomis kavinėmis?
Turime taisyklę, kad visų rūšių kava be pieno kainuoja tiek pat. Juk kavos jai išvirti sunaudojame tiek pat. Skiriasi tik vandens kiekis. O jo mes neketiname apmokestinti. Tad juoda kava kainuoja 2 eurus, visos kavos su pienu – 2,50 euro. Pusryčiai kainuoja apie 4,50 euro, o pietūs apie 6 eurus.
Pastebiu, kad žmonėms patinka gražiai pateiktas maistas. Taip pat jiems patinka prabangesni, įdomesni maisto produktai. Tai ir lemia kartais didesnę kainą. Patiekalų kaina pas mus priklauso nuo produktų, kuriuos naudojame, jeigu šie brangesni, tada ir patiekalas bus brangesnis. Žmonėms svarbi ne pati kaina, o tai, ką jie už ją gauna.
Restoranų, kavinių verslas įvardijamas, kaip vienas neatspariausių krizėms, ar nebuvo baisu jo imtis?
Tiek gyvenime, tiek darbe vengiu įtampos. Nesilaikau įsikibus šios kavinės ir bus taip, kaip turi būti. Iš pradžių labai daug dirbau, po 14 val. per parą. Ir nors buvo žmonių, kurie čia norėjo įsidarbinti, bet man jie vis kažkodėl netiko.
Tačiau pagaliau radau puikią darbuotoją–kolegę, kuri ne tik skanią kavą verdą, bet ir bendrauja su žmonėmis, groja fortepijonu ir dainuoja. Kol kas dirbame dviese, bet nuo rugsėjo dirbsime jau trise.
Ar neišgąsdino karantinas ir konkurentų problemos jo metu? Ar apgalvojai bankroto scenarijų?
Karantinas visiškai neišgąsdino, nes jo metu turėjome daug laiko įsirengti patalpas. Tačiau dabartinė situacija neramina, tikrai nenorėčiau, kad šalyje vėl įvestų karantiną. Nors tada tektų ieškoti naujų sprendimų, gal imčiau pristatyti kavą į namus? Manau, kad išeitį rasčiau.
O dėl konkurentų, tai aš nesistengiu su niekuo konkuruoti. Tačiau vis tik kalbant apie kavos kavines, jos visos atsidarė pasibaigus karantinui. Tai rodo, kad jos susidorojo su karantino sunkumais ir turi savo klientų ratą.
O apie bankrotą stengiuosi negalvoti. Tačiau kad ir kas nutiktų ieškosiu kitų kelių, kaip pritraukti lankytojus. Bet jeigu ištiks bankrotas, tai ištiks, bus gera pamoka. Neliksiu be nieko, turiu pasilikusi pinigų pragyvenimui.
Jeigu jeigu dabar reikėtų kitiems jauniems verslininkams duoti patarimą, sakyčiau, kad nereikia investuoti visų visų savo pinigų ar lįsti į skolas, tada tikrai baisu viską prarasti. Manau, reikia pasilikti tam tikrą sumą pragyvenimui, tada ir bankrotas nebaisus, nes bus iš ko gyventi kurį laiką.
Ką dar patartum jaunam verslininkui, kuris nori atidaryti kavinę?
Kavinėje būtinai turi dirbti pats savininkas. Jis kuria atmosferą. Neužtenka tik savo vardą užrašyti ant durų. Tokie verslai neturi lyderio, dirba nežinia kam ir kodėl, todėl ir žlunga. Tad manau, kad savininkas turi ne sėdėti savo kabinete kažkur toli nuo kavinės, o būti ir dirbti joje.
Taip pat svarbu nuoširdumas, jeigu dirbi nuoširdžiai tada ir sėkmė aplanko.
Kokių turi ateities planų susijusių su kavine?
Atėjus rudeniui labai noriu rengti muzikinius ir degustacinius vakarus.
Kavinė dirba nuo 8 val. iki 22 val. Ir čia žmonės gali pusryčiauti, pietauti ar vakaroti. Specialiai taip darėme, kad žmonės bet kokių dienos laiku galėtų čia užsukti, nes dažnai juk mes turime atskiras vietas, kur einame pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti.
O dabar viską jie gali rasti vienoje vietoje. Turime ir nuolatinių klientų, jau net žinome kokią kavą jie mėgsta.
