Lietuvai apie ES biudžeto peržiūrėjimą kol kas nepavyko pasakyt ko nors artikuliuota.
Europos Sąjungos (ES) šalys baigia svarstyti pasiūlymus ES biudžetui peržiūrėti. Ima aiškėti ir Lietuvos pozicija (Lietuva – tai šiuo atveju Finansų ministerija, nors, turiu pasakyti, baigiamojoje konferencijoje praėjusį penktadienį, kurioje buvo apibendrinti šalies pasiūlymai tuo klausimu, dalyvavo ir du Seimo nariai).
Balandžio vidury surinkusi šalių pasiūlymus darbo imsis Europos komisija. Metų pabaigoje arba 2009 m. pradžioje, dar iki Europos parlamento rinkimų ir naujos EK sudarymo, ji pateiks galutinį ES biudžeto peržiūros tekstą.
Komisija, kreipdamasi į visas šalis nares, pasiūlė peržiūrėti biudžeto sudarymą be jokių išankstinių nuostatų - „be tabu“. Skatinta kritiškai vertinti tiek pajamų (išteklių), tiek ir išlaidų struktūrą. Pasaulis ir ES aplinka keičiasi, turi keistis politiniai prioritetai, kartu ir Unijos centralizuotų finansų apimtis, šaltiniai ir panaudojimo kryptys.
Lietuvai kol kas, tiesą sakant, nepavyko pasakyt ko nors artikuliuota. Mūsų fotogeniško finansų ministro lūpomis ji „paaiškino“, kad peržiūra – labai svarbu, nes norime matyti Europą solidarią, konkurencingą, su stabiliai augančia ekonomika ir išvystyta infrastruktūra, vieningą ir saugią bei turinčią svarbų vaidmenį pasaulyje. Taigi, ministras išreiškė beveik absoliučią tiesą, nes nieko nėra teisingiau už banalybes.
Vienintelis santykinai šviežesnis žodis mūsų valstybės pozicijoje bus, matyt, siūlymas panaikinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) išteklių (šalyse narėse surenkamo PVM dalies atskaitymą į ES biudžetą). Tai, beje, siūlo ir kai kurios kitos ES šalys.
Kadangi mūsų valstybės, t.y. ministro, nuomone ES biudžeto išlaidos ateityje neturėtų mažėti, tai PVM ištekliaus panaikinimą, matyt, kompensuotų įmokų iš nacionalinių biudžetų padidinimas.
„Masažuodama“ šalis nares diskusijai, Komisija dar rudenį išleido įvairios medžiagos. Vienas dokumentų buvo skirtas „,mitams“ apie ES biudžetą išsklaidyti. „Mitas“ yra tai, paskelbė Komisija, kad kiekvienas ES pilietis aukoja ES biudžetui tūkstantį eurų per metus. Iš tikrųjų įmokos į biudžetą tėra niekingi (Komisijos žodžiais tariant – nė kavos puodelio daugely šalių narių už juos nenusipirksi) 63 centai kasdien iš kiekvieno ES gyventojo, t.y. vos 230 eurų per metus. Kadangi, pavyzdžiui, Lietuvoje dirba apie 44 proc. visų jos gyventojų, tai vienam dirbančiajam tenka niekingi 523 eurų per metus arba litais – niek...stop, net 1806 litų kasmet.
Mūsų laimei – tai vidurkis. Sumokam gerokai mažiau nei 1806 litus vienam dirbančiam žmogui - mus pavaduoja vokiečiai, švedai ir kiti. Be to, iš ES biudžeto gaunam vos ne penkiskart daugiau nei sumokam į jį. Kol kas. Ar vis labiau perskirstyti lėšas per ES biudžetą yra geriausias variantas?
ES išaugo ji turi ir stiprėti. Jos galimybės milžiniškos. Bet ar politines ambicijas būtinai turi lydėti atitinkamas biudžeto pūtimasis? Ar negalima dalį integracinių priemonių vykdyti veiklos koordinavimu, veiksmų vienybės didinimu?
ES biudžeto didinimas reiškia ES institucijų galios didinimą, Briuselio biurokratinių „divizijų“ plėtojimą, sprendimų priėmimo ir išteklių skirstymo centralizavimą. Ar Lietuvos vyriausybė pritaria tokiai tendencijai, nemato alternatyvų?
O kaip su „nuosavais ištekliais“? Tiek muitų pajamos, tiek įmoka nuo PVM pajamų sumenko. Įmoka nuo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) vėl, kaip Bendrijos kūrimo pradžioje, sudaro dominuojančią pajamų dalį. Kai kas siūlo įvesti bendrus ES mokesčius ES biudžetui formuoti. Pavyzdžiui, mokestį nuo naudojamų energetinių išteklių (jis ne tik teiktų pajamas, bet ir skatintų taupesnį energijos naudojimą klimato labui). Arba mokestį valiutiniams sandoriams (vėlgi apart pajamų tai dar suvaržytų finansų ryklių spekuliacines operacijas, destabilizuojančias silpnesnes ekonomikas).
Pirmasis pasiūlymas mums būtų nepriimtinas, nes jis - regresinis (mažų pajamų šalys turėtų mokėti didesnę dalį savo pajamų, kadangi energijos ištekliai visur kainuoja daugmaž vienodai). Antrasis būtų teisingesnis, nes spekuliaciniai sandoriai finansų rinkose – turtingųjų valstybių „specializacija“, taigi ir įnašas būtų proporcingesnis.
O gal verta pagalvoti apie dar kitokį ES mokestį, bet – progresinį? Net keista matyti, kad progresinių mokesčių valstybės, pripažindamos teigiamą tokių mokesčių vaidmenį įgyvendinant teisingesnį paskirstymą, užmiršta apie tai, kai siūlo įvesti tiesioginius mokesčius į ES biudžetą.
Biudžeto išlaidų pusėje turėtume pagalvoti apie du dalykus. Pirmas yra žemės ūkio finansavimas. Jo santykinai didelė dalis ES biudžete privalo būti mažinama. Absurdiška mokėti šimtus milijonų eurų kasmet prancūzų vyndariams už vyno gamybą ir paskui dar finansuoti to vyno, kurio jau seniai prancūzai nesugeba viso parduoti, perdirbimą į actą. Absurdas matyti, kad didieji žemės savininkai gauna tokias išmokas, jog vos spėja jas išleisti naujoms jachtoms, viloms ir „poršėms“.
Bet Lietuvos žemės ūkis yra vienas iš perspektyviausių ekonomikos sektorių. Tereiks dar kiek luktelti, stebint maisto produktų brangimą pasaulyje, ir mūsų žemės ūkio priešai išnyks kaip sniegas pavasarį. Šis sektorius jau dabar rodo turįs lyginamąjį pranašumą – žemės ūkio, kartu su maisto pramone, perdirbančia jo produkciją, dalis šalies BVP yra 9 proc. (2006 m.), o eksporte ta dalis yra 13,2 proc.
Tačiau mūsų žemės ūkis nepaprastai atsilikęs savo fizinio kapitalo dydžiu ir kokybe. Laikina, bet ženkli investicinė pagalba jam būtina. Investavimas į žemės ūkį Lietuvoje yra vienas iš perspektyviausių, labiausiai garantuojančių sėkmę dalykų. Todėl mūsų pasiūlymai dėl ES biudžeto išlaidų reformos turėtų teikti formulę, pagal kurią dėl objektyvių priežasčių savo potencialo dar nepasiekęs atitinkamų ES šalių žemės ūkis turi gauti stambią investicinę paramą.
Dar svarbesnis mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros (MTTP) finansavimo klausimas. Paremdama juos biudžeto lėšomis ES turi galimybę padaryti didžiulę pažangą. Šiandieninis mokslas ir jo rezultatų diegimas gamybon reikalauja labai didelių lėšų ir didelių mokslo kolektyvų. Rimtesniems projektams mažos šalys praktiškai neturi jokių perspektyvų.
Netenka abejoti, kad po 2013 m. ES biudžetas bus perorientuotas į Lisabonos strategijoje iškeltus tikslus, t.y. į MTTP. Ir vėl padidės išmokos iš biudžeto stiprioms, turtingoms ES šalims, vėl stiprės jų ekonominis ir technologinis dominavimas.
Todėl privalome užbėgti už akių ir patys pasiūlyti tokį ES biudžeto išlaidų MTTP reikalams modelį, kuris padėtų mums padidinti mūsų pačių mokslinį ir technologinį potencialą – pakeltų mūsų universitetus, paremtų su perspektyviomis technologijomis dirbantį verslą, padėtų spiestis į pajėgesnius mokslinius kolektyvus Lietuvos jaunuosius mokslininkus.
Staiga suteikta laisvė pakerta pakinklius, tai tiesa. Komisijos raginimas svarstyti reikalus „be tabū“ išgąsdino mūsų vyriausybę. Bet drąsos reikia – kuo mažiau kalbėsim banalybes, tuo mažiau būsim ignoruojami.
