Kiekvienas žmogus savo viduje gali išugdyti daugybę vertingų resursų, tačiau kai nežino, kokie tie resursai ir kaip jie yra ugdomi, negali jais pasinaudoti. Jei paprašyčiau išvardinti kokį materialų turtą turite, manau, kad per kelias minutes viską lengvai surašytumėte: nekilnojamas turtas, automobilis, pinigai banke, baldai, kompiuteris, telefonas, rūbai, juvelyrika ir t.t. Lengva užduotis. O jei paprašyčiau išvardinti savo vidinius resursus, vidinius turtus, kuriuos turite, tai kas akimi nematoma, būtų gerokai sunkiau. Dažnai žmonės atsako, jog jie turi: žinias, patirtį, atkaklumą, bendravimo įgūdžius, dar vieną kitą žodį sugalvoja ir viskas. O jei ir sugalvoja daugiau, tai labai retai žino, kaip tuos išvardintus resursus reikia ugdyti. Kaip gauti žinių mes žinome, bet kaip ugdyti pasitikėjimą savimi per pastaruosius ketverius metus klausiau gal tūkstančio žmonių ir neišgirdau nei vieno atsakymo.
Mes labai gerai žinome, kokius turime materialinius resursus, pasižiūrėkite į savo kambarį, ten suskaičiuotumėte daugiau nei kelis šimtus įvairiausių daiktų ir puikiai papasakotumėte kaip kiekvienas jų veikia, kaip pagamintas ir kaip tą daiktą reikia prižiūrėti. O vidinių resursų daugelis negali išvardinti nė dešimties, ką jau kalbėti apie tų resursų priežiūrą ir ugdymą. Mes žinome 10 būdų kaip išplauti dėmę drabužyje, bet nežinome nei vieno būdo, kaip ugdyti pasitikėjimą savimi. Taip yra iš dalies dėl to, kad mes labiau tikime išoriniais, paliečiamais dalykais labiau negu vidiniais. Todėl daiktams gyvenime skiriame daugiau dėmesio nei savo vidui. Būtent šiuos įsitikinimus šiandien ir noriu panagrinėti.
Už ką darbe moka pinigus? Už darbą, pasakysite. O jei konkrečiau? Pinigus moka už žinias, už laiką, už sprendimus ir kitus vidinius resursus. Kai ateinate į darbą, nieko neatsinešate tik patį save. Kol nesuprantame resursų, už kuriuos mums moka pinigus, negalime jų ugdyti, kai negalime ugdyti, jų nedaugėja, o jei nedaugėja, mes nesukuriame tiek pridėtinės vertės, kiek galėtume.
Kaip vidiniai resursai virsta materialiniais? Įsivaizduokime, jog pasiūlau įsigyti 108 kg aliuminio, šiek tiek stibio, 0,5 asbesto, šiek tiek bario ir kadmio, 20 kg plieno, molio, anglies ir kobalto, 19 kg vario, šiek tiek aukso ir žėručio, 2 tonas geležies, 10 kg švino, 2 kg magnio, 7 kg mangano, 0,5 kg molibdeno, 450 kg naftos, 77 kg kvarcinio smėlio ir dar nikelio, paladžio, stroncio, titano, vanadžio, cinko ir cirkonio. Ir paprašau 60 000 litų. Vargu ar tas medžiagas iš manęs pirktumėte. Vargu ar išvis jas imtumėte net ir už dyką, nebent tas, kurias galėtumėte nunešti į antrinių žaliavų supirktuvę.
Iš esmės visos šios medžiagos nėra jums reikalingos nei naudingos. Bet iš jų yra pagaminama tai, be ko mes negalime apsieiti kiekvieną dieną – automobilis. Minėtos medžiagos iki paskutinio gramo sunaudojamos gaminant vidutinės klasės automobilį. Tol, kol šios medžiagos guli žemėje, jos yra visiškai bevertės ir tik tada, kai protas sugalvoja, ką iš jų būtų galima pagaminti, jos įgyja vertę. Žmonės dažnai daro klaidą galvodami, jog medžiagos pačios savaime turi kažkokią objektyvią vertę. Vertę jos įgyja tik tada, kai yra išmokstama jas išgauti, apdirbti, ką nors iš jų pagaminti, taigi kai tos medžiagos yra reikalingos. Ta mąstymo klaida lemia tai, jog mes netikime, jog esame kažkuo vertingi, mes vertės ieškome kažkur išorėje, kai tuo tarpu vertė yra kuriama mūsų viduje, tik vėliau ji perduodama į išorę.
Prisiminkime istoriją su skalūnu. Kol amerikiečiai nebuvo sugalvoję technologijos, kaip iš skalūno išgauti dujas, tol didžiuliai skalūno plotai Lenkijoje buvo beverčiai. Tačiau kai kažkieno protas sugalvojo „know–how“, lenkai ėmė skaičiuoti būsimus milijonus pajamų, kurių kažkada gaus parduodami iš skalūno išgautas dujas. Dar prieš pora metų skalūnas neturėjo jokios vertės, dabar vertas milijonų, tačiau iš tiesų ne pats skalūnas yra vertas milijonų, o „know–how“ yra vertas milijonų. Pirmiausia atsirado neapčiuopiama idėja, vidinis resursas, kurie įgijo vertę įdedant pastangas, laiką ir t.t.
Pati materija arba mano minėtos medžiagos vertės neturi. Bet nuo pat pirmo etapo, kai įdėdami laiką, žinias ir sprendimus išgauname metalus, jie pradeda įgyti vertę, nes mes panaudojome ne materialias sąnaudas, t.y. naudojome kažkokius vidinius savo resursus. Jei jums reikia molio, turite žinoti, kur to molio rasti, turite sugaišti šiek tiek laiko tą molį kasdami, turite įdėti fizines pastangas, turite priimti sprendimus ir t.t. Mums gali reikėti kažkokių materialių įrankių tam darbui atlikti, bet jie sudaro tik nedidelę dalį sąnaudų. Didžiausios yra vidinių resursų sąnaudos.
Kai prie kasamų mineralų prisideda laiko, žinių, sprendimų sąnaudos, atsiranda variklis, laidai, kėbulas ir t.t. Kai investuojame dar šiek tiek vidinių resursų, pagamintas automobilis patenka į pardavimo salonus ir ant jo puikuojasi kaina – 60 000 lt. Taigi nors visos medžiagos kasdieniame gyvenime nereikalingos, iš jų panaudodami vidinius resursus pagaminame automobilį, kuris turi vertę.
Pinigus darbe gaunate už savo nematerialius resursus: už sugaištą, laiką, bendravimo įgūdžius, prisiimtą atsakomybę, žinias, praktinę patirtį, daromus sprendimus. Vidinių resursų neįmanoma nusipirkti už pinigus. Galite sakyti, jog žinias galima nusipirkti už pinigus, pvz., knygą. Jei turite knygą, dar nereiškia, jog turite žinias. Jums reikės investuoti nemažai savo vidinių resursų norint tą knygą perskaityti ir įsisavinti medžiagą. Reikės laiko, valios, disciplinos, praktinio intelekto, kad pritaikytumėte tai, ką perskaitysite. O šių dalykų neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus ir jų niekaip nepaimsime iš išorės. Juokingai skamba žmonių pasakymas, jog “už pinigus galima nusipirkti viską". Jei žinote, kur būtų galima nusipirkti porą kilogramų disciplinos, pora litrų kantrybės ir maišą ramybės, prašau, praneškite, mielai nusipirksiu. Mes nebent galime šių resursų pasiskolinti ir išmokti iš kitų žmonių, pavydžiui, treneris gali išsireikalauti disciplinos ir kantrybės iš jo treniruojamo sportininko, bet tai vis vien yra trenerio resursai. Jie nepatenka į sportininko vidinius resursus, nes vos tik treneris išeis, sportininkas vėl tingės. Nebent per ilgą laiką ir, žinoma, sportininko supratimą, jog jis ugdo resursą sau, jis per treniruotes išsiugdys discipliną bei kantrybę pats ir galės be spaudimo iš išorės treniruotis. Vidinių resursų ugdymas reikalauja tam tikro sąmoningumo, kai sportininkas tampa sąmoningas, jog jam reikia vieno ar kito resurso, o ne treneriui ar dar kažkam, tada atsiranda ir motyvacija bei energija.
Mes dažnai pasimetame galvodami, kas yra tikresni – daiktai ar mintys? Pinigai ar mano vidiniai resursai, vertybės? Visuomet pirmiausia turėtume galvoti apie vidinius resursus ir jų ugdymą, kai juos turime, tada atsiranda visa kita. Kai išugdome vidinius resursus, pavyzdžiui, pasitikėjimą savimi, jis lieka iki gyvenimo pabaigos. Pinigus gali atimti, jie gali nuvertėti, ant jūsų svajonių automobilio, kuriam taupėte pusę gyvenimo, gali per audrą nugriūti medis. Išorinius resursus galima lengvai prarasti, jie nuvertėja, vidinių resursų niekas negali atimti. Ar iš gydytojo įmanoma atimti žinias, kaip gydyti žmones? Teorinės ir praktinės žinios yra jo vidinis resursas ir jis gali jas panaudoti. Linkiu gyvenime kaupti ne tik pinigus, bet ir vidinius resursus.
