Saulė buvo pasiekusi aukščiausią tašką, kai Izraelio elitinio specialiųjų pajėgų padalinio kariai pavijo savo aukas dykumos viduryje. Užsimaskavę irakiečiais kariai prieš dvi dienas nusileido iš sraigtasparnių šimtai mylių nuo šios vietos ir visureigiais nusigavo iki apleisto patikros posto. Visa tai buvo vykdoma vienos iš labiausiai rizikingų ir įslaptintų misijų Izraelio specialiųjų pajėgų istorijoje rėmuose. Šie kariai organizavo pasikėsinimą į S. Husseiną. Grupės lyderis D. Kempelas, pasislėpęs kartu su dar dviem kariais, pamatė vyrą, apsirengusį chaki spalvos rūbais ir raudona berete. Tai taip pat buvo Izraelio karys, kuris su S. Husseino kostiumu dalyvavo Irako lyderio dėdės laidotuvių inscenizavime. Sunkiai sirgusio politiko giminaičio laidotuvių ceremonijai 30 žmonių D. Kempelo padalinys ruošėsi pastaruosius 6 mėnesius.
Būrio ryšininkas laikėsi netoliese, pasiruošęs bet kurią akimirką į pagalbą iškviesti pagrindines pajėgas, pasislėpusias už trijų mylių nuo įvykių epicentro. Specialiųjų pajėgų arsenale buvo slapti ginklai, sukurti specialiai šiais misijai. Misija buvo sankcionuota aukščiausiame lygyje, ir sėkminga generalinė pasikėsinimo repeticija galėjo tapti lemtingu argumentu rizikingo žingsnio naudai.
Staiga dykumą sudrebina kurtinantis sprogimas. Ir viskas radikaliai keičiasi. 1992 metais, 10 metų prieš amerikiečių invaziją į Iraką, slaptai misijai vadovavęs D. Kempelas galėjo pakeisti istorijos eigą. Vietoje to jis prarado penkis karius paskutinės repeticijos metu. O tie žlugusios misijos dalyviai, kurie liko gyvi, nesugebėjo grįžti prie ankstesnės savo veiklos. D. Kempelas nebuvo išimtis. Buvęs vadas persikėlė į JAV, kur dabar kuria technologijų kompanijas. Pirmąjį savo verslą jis pardavė IBM beveik už 200 milijonų dolerių ir dabar tikisi užsidirbti dar daugiau.
Vieta, iš kurios dabar vadovauja D. Kempelas yra nedideliame kambaryje ofisų centre į Vakarus nuo 128 Bostono greitkelio. Iš baldų kambaryje yra tik tuščias stalas, ant kurio nėra nei telefono, nei kompiuterio – tik nešiojamojo kompiuterio laidas ir pakelis nosinaičių. Savo mūšius 49 metų inovatorius dabar planuoja per „PowerPoint“ ir „WebEx“, o naujoji jo misija – pakeisti IT pramonės infrastruktūrą. Buvęs karys kuria alternatyvą paslaugų ir produktų chaosui – unifikuotą mašiną, sugebančią operatyviai apdoroti duomenis. Jis įtikino 90 specialistų tapti jo kompanijos „SimpliVity“ darbuotojais, o „Accel Partners“ ir „Kleiner Perkins“ kalibro investuotojai investavo į startupą 43 milijonus dolerių. „Nėra nieko neįmanomo, – tvirtina D. Kempelas. – Idėja, kad žmogus pajėgus įveikti bet kokį uždavinį, „įsiūta“ į mane dar nuo tarnybos laikų. Juk dalykai, kuriuos mes darėme tais laikais, nebuvo jau turimos praeities pakartojimai.“
Verslininko kolegos ir partneriai nežino jo karinės praeities detalių. Pats jis niekada nekalba apie armiją. Netgi D. Kempelo biografijoje nėra eilutės apie tarnybą specialiosiose pajėgose. Dar visai neseniai apie verslininko dalyvavimą pasiruošime pasikėsinti į S. Husseiną niekas nežinojo, išskyrus Izraelio gyventojus: 2012 metų lapkritį vietinis televizijos kanalas parodė dokumentinį filmą, pirmą kartą atskleidusį žlugusią operaciją. Kai „Forbes“ surado D. Kempelą gruodžio mėnesį, jis pabandė atkalbėti redakciją nuo rašymo apie jį. Aplankyti „SimpliVity" biurą verslininkas žurnalistams leido tik po to, kai tapo aišku, kad straipsnis pasirodys bet kuriuo atveju – ar su pagrindinio herojaus komentarais, ar be jų.
Atsargumas negali būti nebūdingas vienam iš efektyviausių specialiųjų pajėgų vadų Izraelio istorijoje. Per 11 tarnybos metų, iki pat lemtingo incidento, uždėjusio kryžių ant karinės jo karjeros, D. Kempelas sėkmingai įvykdė dešimtis misijų, kurių didžioji dauguma buvo vykdoma priešo teritorijoje. Talentingą vadą rimtai svarstė kaip ateities pretendentą į Izraelio gynybos armijos generalinio štabo viršininko postą. Apie jo karių profesionalumą kalba vien jau tas faktas, kad tarnybą šiame specialiame padalinyje savo laiku praėjo du šalies ministrai pirmininkai – Benjaminas Netanyahu ir Ehudas Barakas.
„Aš iš asmeninės patirties žinau, ką reiškia vadovauti panašaus lygio operacijoms. Po to jau turbūt niekas tavęs nenustebins, – teigia E. Barakas. Bet Doronas – išimtis. Jis buvo iš tiesų geras savo reikaluose“.
D. Kempelas, architekto ir mokytojos sūnus, nuo jaunų metų demonstravo neįtikėtinus pasiekimus. Protingas ir sportiškas, žaidė šalies rankinio rinktinėje ir taip užsidirbo išankstinį paleidimą iš skubios tarnybos kariuomenėje. Į paslaptingąjį „Sareyet Metkal“ būrį būsimasis milijonierius užsirašė savanoriškai, po to atlaikė itin sudėtingą atranką – iš 6000 kandidatų atrinko 30 geriausių. Padalinio viduje D. Kempelas greitai pakilo karjeros laiptais iki vado pavaduotojo.
Jis iki šiol nenoriai kalba apie savo tarnybą ir atskiras misijas – daugelis jų iki šiol įslaptintos. Pavyzdžiui, devintojo dešimtmečio pradžioje D. Kempelas vadovavo pajėgoms, šturmavusioms arabų teroristų užgrobtą autobusą su įkaitais. Mažiausiai du kartu jis kūrė ir realizavo teroristų suėmimo planus Izraelio teritorijoje. Bet šios istorijos yra tik ledkalnio viršūnė – rizikingiausios D. Kempelo operacijos iki šiol dulkėja archyvuose ir laukia savo atskleidimo valandos.
S. Husseino nužudymo planas buvo sukurtas praėjus keliems mėnesiams po to, kai Irako lyderis Persijos karo įkarštyje davė nurodymą Izraelio teritorijos apšaudymui balistinėmis raketomis „P-17“, o sąjungininkai su JAV priešakyje atkalbėjo Tel Avivą nuo asimetrinio atsakymo Bagdadui.
Ministras pirmininkas Yitzhakas Rabinas specialiosioms pajėgoms davė „žalią šviesą“, ir būrys, vadovaujamas D. Kempelo, ėmėsi treniruočių. Kaip buvo galima priartėti prie diktatoriaus, kuris savo namais vadino iš karto kelis po visą šalį išmėtytus rūmus? Iš pradžių smūgį norėta suduoti per rekonstruoto tilto Bagdade atidarymą, kuriame turėjo dalyvauti S. Husseinas. Tačiau vėliau buvo nuspręsta pakoreguoti planą ir perkelti veiksmą į jo gimtąjį Tikrito miestą. Ten S. Husseinas turėjo atvykti į dėdės laidotuves, kuris, žvalgybos duomenimis, buvo mirties patale. D. Kempelo tikslas – maksimaliai priartėti prie laidotuvių ceremonijos ir pranešti tikslias S. Husseino vietos koordinates savo pavaldiniams. Vėliau reikėjo paleisti sviedinį. Pirmos dvi treniruotės praėjo sėkmingai. Trečioji virto tragedija: raketos laikrodis nusimušė dėl to, kad visureigis užstrigo smėlyje. Galiausiai sviedinys buvo paleistas anksčiau laiko – tiesiai į izraeliečių, vaidinusių S. Husseino ir jo aplinkos žmonių manevrus, grupę.
Keletą kitų mėnesių D. Kempelas gedėjo. Kaip vadovas jis visiškai prisiėmė atsakomybę už misijos žlugimą. „Buvo labai skaudu, – prisimena buvęs karininkas. – Neapleido žmonių praradimo jausmas. Juk aš visada siekiu likti geru vyruku ir atitikti aplinkinių lūkesčius“. Žuvusių karių šeimos vėliau apkaltino D. Kempelą sąmokslu su armijos vadovybe, siekiant nutylėti šį epizodą. Jam taip pat teko stoti prieš karo teismą. Istorija sparčiai politizavosi, posėdžiuose generolai perkeldavo kaltę vienas ant kito ir ieškojo atpirkimo ožio. Juo tapo D. Kempelas. Iš jo atėmė majoro laipsnį, jis simboliniams dvejiems metams nušalintas nuo vadovavimo.
Nepaisant buvusių kolegų įkalbinėjimų vėl užsidėti antpečius, D. Kempelas nusprendė pakeisti profesiją. Jis persikėlė į Harvardo verslo mokyklą, kurioje jo klasiokai neturėjo suvokimo, kad jų draugas iš Izraelio visai neseniai buvo skambaus teismo proceso savo gimtinėje herojus. Dėl slapto misijos pobūdžio visas Izraelis D. Kempelą žinojo tik kaip „pareigūną K“, o žiniasklaidoje visas incidentas buvo aprašomas be lemtingos repeticijos paminėjimo. Tik S. Husseino suėmimas 2003 metais nuėmė šį veto. Nei Harvarde, nei po mokyklos baigimo D. Kempelas nekalbėjo apie savo žygdarbius.
D. Kempelas suprato, kad į praktiką orientuotas verslas jam tinka. JAV jis jautėsi patogiai, nes dar vaikystėje kurį laiką gyveno Bostone. Vėliau jis gavo JAV pilietybę. Unikalią patirtį kariuomenėje verslininkai naudoja netiesiogiai: kaip ir su startupais, specialiosiose pajėgose jam teko spręsti sudėtingus uždavinius su tiksliu rizikos paskaičiavimu, kiekvienas iš kurių reikalauja kruopštaus planavimo ir inovatyvios prieigos. „Sayeret Matkal“ didžiuojasi tuo, kad tarnyba padalinyje visų pirma vysto smegenis, o ne raumenis. Pavyzdžiui, karys per pusę metų gali pilnai išmokti automechaniko profesijos, kad vėliau galėtų visiškai perrinkti automobilio variklį bet kurioje pasaulio šalyje. Pokalbio su D. Kempelu metu supranti, kad mokėjimas koncentruotis, įgautas tarnybos metais, jame sukūrė neįtikėtiną tikslo siekimo jausmą: „Ten buvo verslo dvasia – būtinybė būti tobulam pavojaus momentu, būtent tokiomis aplinkybėmis aš moku maksimaliai realizuoti save. Aš mėgau šį jausmą.“
Karjerą versle D. Kempelas pradėjo San Franciske, nuo skaitmeninio vaizdo signalo paskirstymo startupo marketingo skyriaus vadovo posto. Startupą įkūrė Masačiusetso technologinio instituto absolventai. Po kompanijos pardavimo izraelietį pasamdė duomenų saugojimo rinkos milžinas EMC. Taip jis persikėlė į Bostoną, kur pradėjo kuruoti naujo video, audio ir atvaizdų saugojimo padalinio kūrimą. Kitus trejus metus į D. Kempelo kompetenciją pateko šimtų milijonų dolerių piniginių srautų ir 350 žmonių kolektyvo valdymas. Vėliau jis nusprendė išbandyti save savo paties versle ir išpirko EMC tyrimų centrą Izraelyje.
Centro bazėje buvęs karys įkūrė startupą „Diligent Technologies“. Kompanija užsiėmė programinės įrangos duomenų saugojimui kūrimu. Turėdamos šią įrangą, kompanijos galėjo perkelti didžiulius duomenų kiekius į diską iš gremėzdiškos juostos. Kompanija naudojo inovatyvią pekteklinės informacijos ištrynimo technologiją. Kai D. Kempelo technologijas pradėjo perpardavinėti „Hitachi Data Systems“, „Diligent“ virto reikšmingu žaidėju ir neretai kovoje dėl klientų pradėjo lenkti lyderį IBM. 2008 metais IBMŽ atvyko pas D. Kempelą su pasiūlymu: iš bendros 200 milijonų dolerių sumos jis gavo keletą dešimčių milijonų.
Padirbėjęs pagal sutartį su IBM su produkto integracija į korporacijos ekosistemą, verslininkas priėjo išvadą, kad netrukus stambūs žaidėjai norės atsikratyti nuostolingo duomenų pertekliaus savo duomenų centruose (dešimtys pardavėjų siūlė įvairias paslaugas, nuo saugojimo iki duomenų perkėlimo, autonomiškai vieni nuo kitų, ir tai privesdavo prie bereikalingo dalies informacijos kopijavimo). Pagal D. Kempelo prognozes, jo plano realizavimui turėjo pagelbėti programinės įrangos rinkos bumas, dėl kurio daugybę operacijų su duomenimis galėtų atlikti viena mašina. 2009 metais verslininkas susidūrė su savo idėjos atmetimu: potencialūs investuotojai palaikė idėją ankstyva ir per daug revoliucine konservatyvioms korporacijoms.
„Bet jie negalėjo paaiškinti man, kodėl to negalima padaryti“, – teigia D. Kempelas. Jis surinko ekspertų komandą, kad aptartų problemą, ir per tris mėnesius reikalas pajudėjo iš mirties taško. „SimplyVity“ buvo įkurta Masačiusetso miestelyje Vestboro ir per trejus metus veikė slaptu režimu. Kompanijos uždaviniai nebuvo atskleidžiami netgi pokalbių su būsimais darbuotojais metu, kol jie neduodavo sutikimo surizikuoti ir prisidėti prie kolektyvo, padėję savo parašą ties pasižadėjimu dėl slaptumo. Taip verslo parko tyloje, prie dviejų magistralių susikirtimo, Masačiusetse atsirado pagrindinis „SimpliVity“ produktas – diskinis masyvas „OmniCube“. Be unikalių saugojimo ir taupymo savybių (mašina leidžia apsieiti be rezervinių duomenų kopijavimo įrenginių ir atitinkamų išlaidų), „OmniCube“ reprezentuoja efektyvesnio ir mobilesnio duomenų valdymo idėją.
„Slaptas masyvo ingridientas – operacinė sistema, kuri gali būti naudojama „debesyje“ be aparatinio funkcionalo apkrovos ir valdoma iš vieno centro. Duomenų konvergencijos idėja šiandien apėmė IT: „VMware“, „Cisco“ ir EMC sukūrė bendrą įmonę, kad sujungtų tyrimus šia kryptimi, kuria D. Kempelas nuėjo dar prieš kelerius metus. „Šioje pramonės šakoje egzistuoja akivaizdi valdymo proceso palengvinimo paklausa – 80 proc. IT biudžetų tenka nenutrūkstamo pačių korporacijų darbo garantavimui“, – patvirtina „451 Research“ analitikas Simonas Robinsonas. „SimplyVity“ turi ambicingą ir radikalią prieigą, mano ekspertas.
D. Kempelas integravo geriausią „Diligent“ įdirbį į „SimpliVity“ ir pritraukė pinigų projekto vystymui. Pradiniame etape susidomėjimą kompanija parodė stambūs investuotojai iš „Accel Partners“, „Clayton Dubilier & Rice“ ir „Charles River Venture“. Antro etapo metu Silicio slėnyje D. Kempelas susipažino su „Kleiner Perkins“ partneriu Mattu Murphy. Kitą dieną jis organizavo verslo susitikimą su savo kolegomis. „Vos tik tu jį sutinki, iš karto supranti – šis vaikinas iš tiesų kietas. Aš nenorėjau leisti jam išeiti. Jam viskas turi pavykti“, – tvirtina M. Murphy. Praėjusiais metais „Kleiner“ skyrė „SimplyVity“ 25 milijonus dolerių.
Niekas ramiame ir išauklėtame D. Kempele neišduoda jo kariuomenės praeities. Jis duoda nurodymus ramiu balsu, atidžiai analizuoja visus procesus ir skiria dėmesį smulkmenoms. Į klausimą apie karinės tarnybos ir verslo paraleles jis atsako detaliai, netgi sukuria specialią spalvų kodavimo lentelę. Joje tokios charakteristikos, kaip inovacijos, hierarchijos lankstumas ir kapitalo galia, pažymėtos kaip svarbios ir vienai, ir kitai sferoms. Rizikos lygis kariuomenėje didesnis, nei versle, mano D. Kempelas.
Kiekviena detalė D. Kempelo kompanijose vertinama ir vertinama pakartotinai post factum – šią ekspertizę jis vadina PAR. Per PAR pereina visi sprendimai, nuo susitikimo paskyrimo iki pastato nuomos. „Didelė startupų dalis dirba individualiai, o aš dirbau penkiuose iš jų, – svarsto „SimpliVity“ marketingo skyriaus vadovas Tomas Grave‘as. – Doronas gi nepamiršta patikrinti tokių smulkmenų, kaip teisingi marškiniai konsultacinėse mugėse“. D. Kempelas asmeniškai duoda nurodymus kiekvienam naujam darbuotojui, ir užtrunka tai iki 3,5 valandos.
Kai „DimpliVity“ „pasitraukė iš šešėlio“ 2012 metų vasarą pompastiškoje IT konferencijoje „VMware“, kompanijos vadovas pasirūpino geriausio paviljono nuoma ir surengė loteriją, kurioje pagrindinis prizas buvo naujas Audi R8. „OmniCure“ prezentacija IT korporacijų vadovams buvo sukurta taip, tarsi D. Kempelas ruošėsi įtikinti Izraelio premjerą būtinybe vykdyti rizikingą operaciją priešo teritorijoje. „Visi pamena mūsų Audi, – aiškina verslininkas. – Buvo svarbu sukurti kūrybingos ir vertos pasitikėjimo kompanijos įvaizdį“.
Aukšto ūgio verslininkas iki šiol atrodo taip, tarsi būtų pajėgus vienas šturmuoti visą pilį. Tačiau net ir su tokiu dėmesiu kiekvienai smulkmenai D. Kempelas nesitikėjo, kad tragiška jo praeities istorija iškils į paviršių taip ne laiku. Dokumentinis filmas ir vėliau pasirodžiusi knyga užkabino ne tik D. Kempelą, bet ir kitus aukšto rango karininkus ir pareigūnus, susitepusius atpirkimo ožio paieškomis proceso metu.
Buvęs specialiųjų pajėgų vadas visoje šioje istorijoje atrodo labiau kaip tragedijos herojus. Daugeli izraeliečių su simpatija pažvelgė į D. Kempelo elgesį. „Moterys bando gauti jo telefono numerį, vaikinai žavisi jo pasisakymais, pavyzdžiui, S. Husseino nužudymo palyginimu su skaniu tortu“, – pasakoja knygos apie D. Kempelą autorius. „Teisme jo klausė, ar jis nebijojo, kad kelionės į Iraką metu bus demaskuotas. Ir Doronas atsakė, kad jeigu būtų sulaukęs ne pačių geriausių kovotojų pasipriešinimo, būtų lengvai susidorojęs su bet kuo, – pasakoja buvęs „Diligent“ darbuotojas Saritas Gana-Melamedas. – Tai yra būtent tie žodžiai, kuriuos jis mums pasakė apie konkurenciją: „Mums nėra lygių, mums nėra lygių.“
„Kai aš žiūriu į savo gyvenimą, pradedu jaustis tikru laimės kūdikiu. – reziumuoja D. Kempelas. – Ir man vis dar patinka imtis pačių sudėtingiausių misijų“.
