Šiuo metu Graikijos politinės jėgos yra patekusios į visišką aklavietę. Po parlamento rinkimų valstybės išrinktieji nesugebėjo susitarti dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, o ką jau kalbėti apie galimus krizės sprendimo būdus. „Foreign Policy“ siūlo bent trumpam įsivaizduoti, kad iš politikų valdžios vadeles perėmė ekonomistai, kurių nedomina politinės rietenos. Pastarieji siūlo penkis Graikijos krizės sprendimo būdus.
Skolintis finansų rinkose Graikija gali nebent už nežmoniškai aukštas palūkanas. Tuo pat metu graikus iš visų pusių spaudžia mažinti skolas. Net ir nurašius nemenką dalį graikų paskolų likusi dalis neleidžia valstybei atgaivinti ekonomikos. Esami skolos aptarnavimo kaštai tarsi akmuo po kaklu tempia šalies BVP į dugną.
Žinoma, keletą metų po bankroto šalis turėtų rimtų keblumų skolinantis tarptautinėse finansų rinkose, tačiau po kurio laiko pasitikėjimas neabejotinai būtų atgautas. Tą jau įrodė ne viena bankrutavusi valstybė. Daugelis Pietų Amerikos valstybių patyrė bankrotus devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, tačiau po kelių metų sugebėjo įtikinti rinkas, kad yra patikimos skolininkės.
Argentina bankrutavo 2001 metais ir nuo to laiko jos santykiai su kreditoriais buvo ganėtinai įtempti. Pastaruoju metu šalies patikimumą smukdo energetikos bendrovės YPF nacionalizacija ir nerimas dėl infliacijos bei biudžeto deficito. Vis dėlto Argentina po bankroto sugebėjo sustyguoti savo ekonomiką ir be išorės kreditorių pagalbos. Tiesa, reikia nepamiršti, kad ši valstybė gali džiaugtis gamtos ištekliais, o Graikija, deja, neturi žemės gelmių turtų.
Euras Graikijos ekonomikai yra didžiulis kliuvinys, kuris neleidžia atgauti konkurencingumo globalioje rinkoje. Turėdama savo valiutą Graikija galėtų imtis aktyvios monetarinės politikos ir didindama infliaciją mažinti valstybės skolą. Pinigų spausdinimas padidintų kainas ir atlyginimus, tuo tarpu skolos išliktų nepakitusios.
Šiuo metu pinigų spausdinimo teisę kontroliuoja Europos centrinis bankas. Be to, graikai negali devalvuoti valiutos. Grįžus prie nuvertėjusios drachmos graikų eksportas įgautų antrą kvėpavimą. Euro zonos šalys mielai pirktų atpigusias graikų prekes ir skatintų ekonomikos augimą.
Neabejotina, kad palikusi euro zoną Graikija patirtų bankrotą, nes vyriausybė nesugebėtų apmokėti skolų eurais nuvertėjusia nacionaline valiuta. Vis dėlto po pirminio šoko valstybė turėtų monetarinius įrankius tolimesniam ekonomikos atsigavimui
Mokesčių didinimas
Graikijos mokesčių lygis ir jų surinkimas atsilieka nuo Europos sąjungos vidurkio, todėl ryžtinga vyriausybė galėtų padidinti biudžeto pajamas griežtindama fiskalinę politiką.
Dalis ekonomistų teigia, kad mokesčių didinimas nebūtinai lemia biudžeto pilnėjimą. Tačiau vieša paslaptis yra ta, kad graikai puikiai sugeba išsisukinėti nuo mokesčių mokėjimo. Tad net ir dabartinis mokesčių lygis galėtų užtikrinti pilnesnį valstybės iždą, jeigu mokesčių inspektoriai tinkamai atliktų savo pareigas.
Išlaidų mažinimas
ES ir TVF nuo pat krizės pradžios reikalavo, kad graikai sumažintų valstybės išlaidas. Šiuo metu šalies biudžeto deficitas vis dar siekia 7 proc. BVP. Graikijos pareigūnai tikisi, kad šis rodiklis ilguoju laikotarpiu stabilizuosis ir sumažės iki 5 proc. Tereikia prisiminti, kad prieš porą metų biudžeto deficitas siekė 10–11 procentų.
Žinoma, išlaidų mažinimas dar labiau padidintų nedarbą, nes tektų atleisti dali viešojo sektoriaus darbuotojų, o paskui juos sektų ir dalis privataus sektoriaus. Prasta vietos verslo vadyba ir užsienio investuotojų pasitikėjimo stoka būtų rimta kliūtis užpildant susitraukusį viešąjį sektorių. Tikėtina, kad verslas tik po gana ilgo laiko tarpo sugebėtų perimti tas veiklos sritis, už kurias šiuo metu atsako valstybė. Be to, nereikia pamiršti, kad vien tik išlaidų mažinimas padėtų susidoroti su fiskaline krize, tačiau nepagelbėtų stagnuojančiai ekonomikai, kuri po taupymo šoko dar keletą metų iš eilės smuktų žemyn.
Turto išpardavimas
Graikijoje gausu vertingo turto. Antikos paveldas žinomas visame pasaulyje. Šalis didžiuojasi nuostabiu kraštovaizdžiu. Muziejai plyšta nuo meno vertybių. Būdama maža Graikija ekonominio klestėjimo metais išsiugdė nepaprastai dideles ambicijas. Daugelyje pasaulio kraštų galima aptikti prabangias Graikijos ambasadas ir konsulatus. Nereikia pamiršti, kad graikai prisipirko gausybę karinės technikos ir nesibodėjo už ją mokėti didesnes kainas nei sparčiai kylanti Kinija.
Visą šį turtą, ar bent jau dalį, galima parduoti. Kai kurios Graikijos vertybės jau spėjo patekti į privačias rankas, tačiau šalis gali surengti ir didžiulį išpardavimą.
Bankrutavusi bendrovė išparduoda likusį savo turtą ir tokiu būdu padengia tam tikrą dalį kreditorių reikalavimų. Graikija galėtų pasielgti analogiškai. Atsirastų nemažai milijardierių, kurie mielai įsigytų vieną ar kitą Graikijos salą. Savo ruožtu kaimyninės Turkija, Makedonija ir Albanija niekada nebuvo patenkintos esamomis sienų ribomis. Už pinigus būtų galima pakoreguoti žemėlapį ir parduoti dalį žemių kaimynams.
Reikia pripažinti, kad toks scenarijus yra beveik neįtikėtinas. Gyventojų pasitikėjimas valstybe ir savo jėgomis turėtų būti visiškai sugniuždytas, kad doras graikas pritartų tokiai avantiūrai. Dėl šios priežasties Graikijos piliečiams teks rinktis iš likusių alternatyvų.
