Darbdaviai gali daug ko išmokti iš slaptųjų agentų, tvirtina leidinyje „Wirtschafts Woche Heute“ Leo Martinas. Savo knygoje buvęs slaptasis agentas aiškina, kaip galima viską iki smulkmenų sužinoti apie savo darbuotojus, rašo „Die Zeit“.
Daug nesusipratimų ir konfliktų įvyksta dėl vienos priežasties: manoma, kad kiti žmonės į viską žiūri taip, kaip ir mes. Bet taip nėra. Tas, kuris mato kitą žmogų kiaurai, jau turi pranašumą.
Leo Martinas yra kaip tik tas žmogus, kuris mato kitus žmones kiaurai. Bent jau taip teigia pats buvęs slaptasis agentas. Dabar jis rašo mokslo populiarinimo knygas, dirba naujų darbuotojų globėju ir treneriu, o taip pat moko vadovaujančius darbuotojus, aiškindamas, kaip pasąmonėje vyksta mąstymo ir veikimo procesai. Viso to jis išmoko dešimtį metų dirbdamas kontržvalgyboje. L. Martinas buvo organizuoto nusikalstamumo ekspertas ir užsiiminėjo slaptų informatorių verbavimu. Šioje profesijoje mokėjimas iš pirmo žvilgsnio įvertinti žmones turi lemiamą reikšmę. Ir to galima išmokti, tvirtina L. Martinas savo naujojoje knygoje „Ich durchshaue dich!“ (Aš matau tave kiaurai!)
Ir čia jis pasinaudoja paplitusiais ir nelabai sudėtingais duomenimis iš psichologijos srities, o taip pat iš neurolingvistinio programavimo (NLP) sferos. NLP – tai metaprograma, naudojama psichologijoje, terapijoje, treniravimo procese, o taip pat rinkodaroje. Prie šio teorinio pagrindo autorius prideda išvadas, kurias gavo amerikiečių mokslininkas Paulas Ekmanas, tyrinėdamas melą, ir štai turime žinyną tiems, kas nori viską iki smulkmenų sužinoti apie žmones, o autorius jį papildo kriminaliniais anekdotais iš savo praktikos, kai jis dirbo slaptuoju agentu. Slaptasis agentas L.Martinas susitinka su slaptuoju informatoriumi Tichovu (Tichow), dirbusiu kurjeriu ir rusų mafijos pinigų gebentoju, kuris palaikė labai gerus ryšius su organizuotų nusikaltėlių grupuotėmis. Iš šio susitikimo su slaptuoju informatoriumi gaunasi pribloškiantis kriminalinis romanas, nuolat pertraukiamas trumpomis analitinėmis išvadomis, kuriose autorius aiškina savo metodus.
Dinamiškas perėjimas nuo kriminalinės istorijos prie informacinės dalies sudomina skaitytoją, nors ir reikia tam tikro laiko, kad galėtum deramai įsiskaityti. Naudinga tai, kad knygoje naudojami du skirtingi šriftai, ir todėl akimis lengva atskirti kriminalinį siužetą nuo teorinių išvadų.
Detalė ar prabėgomis mestas žvilgsnis?
Pagal tai, kaip žmonės vertina pasaulio įvykius, L. Martinas išskiria dvi pagrindines grupes: vienai priklauso tie, kurie domisi detalėmis, o kitai tie, kurie į juos žvilgteli tik prabėgomis. Į detales įsigilinantys žmonės, tie tipai su lupa rankoje, yra linkę kapstytis po smulkmenas, kurių pagrindu jie susidaro bendrą vaizdą.
Jiems reikia gauti daug informacijos. Darbo procese tokie žmonės dažnai būna susikoncentravę į rezultatą, kad jis atitiktų pradinius reikalavimus ir iš pagrindų. Bet jie taip pat laukia, kad toks kruopštus jų darbas bus deramai įvertintas. Tokie darbuotojai nemėgsta pertraukų darbe.
Visiškai kitaip elgiasi „plačiakampiai“, tai yra, žmonės, orientuoti į prabėgomis mestą žvilgsnį. Jiems detalės nereikalingos, jie nori iš karto gauti bendrą supratimą. Susitelkimas į detales trukdo jų mąstymo procesui. Jie nori užsiiminėti esminiais dalykais, spręsti svarbiausius klausimus, o jau paskui ateis eilė visiems kitiems.
Dauguma žmonių sugeba ir detaliai įsigilinti į reikalo esmę, ir prabėgomis į ją dirstelėti, pasirinkdami vieną ar kitą metodą priklausomai nuo situacijos. Tačiau dviejų pagrindinių tipų žmonėms yra būdinga tai, kad juose dominuoja vienas iš tų sugebėjimų.
Dalykiški žmonės, kontakto asmenybės ir analitikai
Jeigu dabar tipai su lupa rankoje dirbs drauge su „plačiakampiais“, tai tokia komanda gali gerai bendradarbiauti – bet būtina tiksliai žinoti, kas ir kokiais metodais naudojasi. Todėl įmonių vadovai, priimdami žmones į darbą turi atkreipti dėmesį, kokiam tipui priskirtinas pretendentas į darbo vietą. Tokiu būdu galima sutaupyti daug pastangų, jeigu bus suprasta, kokius lūkesčius puoselėja kitas žmogus ir koks jo požiūris į pasaulį.
Be to, L. Martinas išskiria dalykiškus žmones, kontakto asmenybes ir analitikus. Šis skirstymas paremtas smegenų triviene koncepcija (Triune-Braine-Konzept), kurią pasiūlė amerikiečių mokslininkas Paulas D. MacLeanas. Ir čia kalbama apie supaprastintus prototipus, kurių pagrindu galima paaiškinti ir suskirstyti į kategorijas žmogaus elgesio variantus. Dalykiški žmonės – tai, greičiau, linkę dominuoti lyderiai. Dažniausiai jie būna stiprios valios, supratingai žiūri į valdžią ir yra nusiteikę veikti kryptingai, jie taip pat pasižymi talentu improvizuoti. Skirtingai negu jie, vadinamieji kontakto žmonės, greičiau, yra pasirengę suteikti pagalbą, ir jiems tai yra svarbiausia. Jie yra jautrūs, dažnai būna labai mylimi, bet jie vengia konfliktų. Tuo tarpu analitikai – tai lėlių teatro lėlininkai, linkę likti šešėlyje. Šie žmonės elgiasi santūriai ir išmintingai. Jie analizuoja situaciją ir veikia pagal susikurtą planą.
Pavyzdžius ne taip lengva pritaikyti
L. Martinas aprašo, kaip galima užkariauti tam tikrus dominuojančius požymius turinčių žmonių prielankumą ir kaip juos valdyti. Į dalykiškus žmones reikia kreiptis užtikrintai, kontakto žmones galima patraukti parodžius nuoširdų suinteresuotumą jų asmenybe, tuo tarpu užkariauti analitikų prielankumą reikia, visų pirma, šnekantis labai dalykiškai, remiantis išsamia informacija.
Autorius tik bendrais bruožais aprašo, kaip elgiasi šie žmonės kritinėse situacijose ir kaip galima atskirti teisybę nuo melo. Gaila, bet knygoje nėra viso to, ką ji žada. Ir pavyzdžiai iš nusikaltėlių gyvenimo sunkiai perkeliami į realią nūdieną. Be to, daugelis punktų L. Martino knygoje apsiriboja apibendrinimais. Kaip ten bebūtų, bet šio straipsnio autoriui perskaičius jo knygą taip ir nepavyko išmokti matyti žmones kiaurai.
