Daug kas šią istoriją jau žinote. Žinote labai gerai. Kai kam – priminsiu. Kas nutinka, kai varlę įmetate į verdantį vandenį? Ji su siaubu stryktėli lauk iš ten. Kas atsitinka, jei mes varlę įmetam į vandenį, pastatom indą su ja ir tuo vandeniu ant ugnies, ir lėtai kaitinam? Labai lėtai. Matot, varlė temperatūros skirtumą pajunta, kai tas skirtumas labai ryškus ir staigus. Bet, deja, kai temperatūros skirtumas nedidelis, tada varlė nebegali pastebėti, kad temperatūra keičiasi. Nes yra šaltakraujis gyvūnas – kuo daugiau šilumos, tuo geriau... Ir išverda gyva. O.
Taigi, kaip nutinka, kad vis tai kokia firma (netgi tokia, kaip NOKIA), tai kokia nors valstybė, tai netgi kokia nors civilizacija (Vakarų blokas) patiria „išvirtos varlės problemą“?
Marketingo srityje labai garsūs specialistai Al‘as Ries‘as ir Jack‘as Trout‘as ne kartą nurodė tokią priežastį: puikybę. Ne veltui tai – sunkiausia nuodėmė. Šie du atviro ir labai blaivaus proto specialistai pateikia ne vieną ir ne du pavyzdžius, kaip įmonės, valstybės vadovo ar ištisos valstybės (ar jų grupės) puikybė atveda prie žlugimo. Pirmiausia tokios kompanijos pradeda ne klausyti, ką joms sako vartotojai, o diktuoti savo vartotojams (ar tos šalies, regiono gyventojams), ir po truputį netenka sąlyčio su aplinkui kintančia („kaistančia“) realybe.
Pradžioje (kaip ir „Nokia“ atveju prieš „iPhone“; Lietuvos atveju prieš krizę; arba Libijos atveju prieš pilietinį karą; arba Egipto, prieš nuverčiant joje diktatorių; arba Černobylio, prieš pat avariją nesuvokiamai pažeidžiant bet kokį saugumo reglamentą) skirtumas tarp realybės ir įsivaizdavimo vadovų galvose skiriasi ne taip ir stipriai. Bet net ir tuo metu kai kurie žmonės firmos viduje ir aplinkui ją pastebi atitrūkimą nuo realybės ir tiesiai apie tai pasako vadovybei (o dažnai - netgi šaukte šaukia, rėkte rėkia apie tai, kad realybė jau kitokia). Tačiau šie šaukliai yra ignoruojami, juos netgi pasistengia išguiti iš kompanijos, šalies, visuomenės... Paskelbia juos „trukdančiais progresui“, „nepakankamai įžvalgiais“, „nesugebančiais susitaikyti su pokyčiais“, „nesuprantančiais naujos strateginės krypties“ ir pan. Jie ignoruojami pakankamai ilgai. Tol, kol pagaliau varlė ima, ir gyva pradeda virti. Panašiai, kaip Libijos diktatorius, kuris vis dar aiškina apie tautos meilę jam tuo metu, kai iš sraigtasparnių jo pakalikai šaudo į minias sukilėlių... Panašiai, kaip „Nokia“ vadovybė yra priversta pripažinti, kad praranda rinkos dalį taip greitai, kad jei pokyčių nebus, firmutei liko suskaičiuoti mėnesiai... Panašiai, kaip Kirkilo vyriausybė, kuri, jau siautėjant pasaulinei krizei, atkakliai teigė (ir vis dar tebeteigia), kad „jokios krizės nėra, Lietuvos ji nepalies, pas mus bus „minkštas“ nusileidimas“... Pavyzdžių yra labai daug. Deja, jie vis tiek neįtikina vis naujų ir naujų „šaunuolių“, kurie praranda realybės jausmą.
Galima ieškoti priežasčių ne tik puikybėje. Tarkime, Lietuvoje krizės artėjimas (ypač NT rinkoje) buvo akivaizdžiai dangstomas bankų-žiniasklaidos koncerno ir apskritai – bendro mūsų šalies neskaidrumo ir rinkų (ypač žiniasklaidos) monopolizavimo. Arba kodėl Libijoje situacija priėjo tokių sunkių pasekmių? Todėl, kad pasaulinė finansų krizė sukėlė pinigų nuvertėjimo laviną:
• pradžioje žmonės apskritai nustojo pirkti, todėl pasaulinės naftos, dujų ir netgi maisto kainos netgi šiek tiek nukrito (jau nekalbant apie NT, automobilių ir kitų gamybos priemonių kainas);
• tada JAV centrinis bankas ir valdžia nusprendė sukurti „papildomą likvidumą“, ką galima būtų suprasti ir taip: „sukelti dirbtinę infliaciją, kad žmonės pradėjusius brangti (defliuoti) pinigus pradėtų leisti į apyvartą“;
• kas nutinka, kai pinigai pradeda brangti? Pirmiausia, žmonės pradeda juos taupyti: kam mokėti šiandien daugiau, jei rytoj gali mokėti gerokai mažiau? Čia, kaip toje reklamoje: „Kam mokėti daugiau?“ Taigi, netgi tie pirkėjai, kurie buvo apsisprendę pirkti, nusprendžia atidėti pirkinį, o taip apyvartos ir BVP tik dar labiau sulėtėja. Įsivaizduokit, kaip neigiamai tai gali paveikti ekonomiką, jei tęsis ilgesnį laiką? Taip jau nutiko kartą, per Didžiąją Depresiją 1929-33.
• kodėl taip pavojinga, kai pinigai pradeda brangti? Galbūt žinote, galbūt ir ne, bet apie 5% labai turtingų žmonių valdo apie 60-80% viso turto, ir.. viso šalių BVP. Kaip tik turtingieji dar labiau pradeda lobti, kai pinigai brangsta; kaip tik jie nustoja investuoti, ir laukia, kol viską už savo pinigus galės nusipirkti kur kas pigiau. Mat, jų nevaržo kasdienės išlaidos – jie gali laukti ilgai, kol galų gale apsispręs investuoti;
• turtingieji nenori pirkti, dėl to mažėja BVP. Kas efektyviausiai priverčia išleisti pinigus (ir kuo greičiau)? Pinigų infliacija (nuvertėjimas). Dėl to FED‘as sukelia infliaciją, dirbtinai įpumpuodamas pinigus į ekonomiką (apie 1-2 trilijonus USD, nei daug, nei mažai (ši operacija pavadinta „Quantitative easing I ir II“)). Tada infliacija pirmiausia paveikia akcijų rinką, po to – resursų rinką (naftos, aukso, maisto prekių ir galų gale – netiesiogiai – visų prekių kainas);
• tada Egipte, Libijoje, Jemene, Bahreine ir kituose Šiaurės Afrikos, islamo kraštuose maisto kainos taip šokteli, kad masės, kurios gauna labai ribotas pajamas (nepalyginsi su Kadafio 30 mlrd. USD užšaldytose sąskaitose Vakarų Europoje, ar ne?) nebeišgali nusipirkti maisto už tuos labai ribotus pinigus, kuriuos jie dar gauna. Ir sukyla. Sukyla taip aktyviai ir energingai, kad net pradeda ginkluotai priešintis iš lėktuvų bombarduojantiems kareiviams.
T.y. nors tiesiogiai ir sunku susieti šiuos įvykius, tačiau sąsaja yra, ir ji – akivaizdžiai ekonominė. Libijoje, Egipte ir kitose islamo šalyse nėra demokratijos. Be to, šiose šalyse labai didelė praraja tarp turtingųjų ir vargšų. Tokia didelė, kad Vakarų pasaulyje ji atrodytų nesuvokiama: 99% gyvena skurde, o 1% - milijardieriai, šachai. Taigi, kodėl Kadafiui atrodė, kad jį tebemyli libių tauta? Todėl, kad jis pasaulinės krizės poveikio nepajuto visiškai, nes jo pajamos ir gyvenimo būdas nebeturėjo (apie 40 paskutinių metų) nieko bendra su realiu savo šalies piliečių gyvenimu. Ir jam atrodė natūralu, kad per pastaruosius 40 metų viskas taip ir liko – „po senovei“. Bet visiems likusiems libiams (išskyrus Kadafiui ištikimos armijos dalį) gyvenimas staiga labai apniuko. Be to, įvyko ir dar vienas labai esminis įvykis: internetas, atėjęs net į islamo kraštus. O kartu su internetu atėjo ir „Facebook“, „Twitter“, t.y. – masių bendravimas ir organizavimasis tarpusavy. Kadafis ir Mubarakas nesuprato, kad 1969 ar 1980 metais nebuvo interneto, be kurio šitaip organizuoti mases, kaip tai daroma šiandien, tiesiog nebuvo įmanoma. Bet šiandien – jis yra. Šiandien tai, kas trukdavo mėnesius ar metus, trunka vos kelias dienas – suorganizuoti masines riaušes, masinius mitingus, sušaukti tūkstančius ir netgi milijonus į gatves.
„Nokia“ ilgus metus dominavo rinkoje (iki pat 2009-ųjų – krizės ir tuo pačiu – lūžio metų). Bet nepastebėjo, kad internetas tapo nebe „kompiuterių pasaulio dalimi“, o „mobilaus pasaulio dalimi“. T.y. „Nokia“ vadovai nenorėjo pastebėti, kas buvo akivaizdu plika akimi. Žodžiai žodžiais - jais galima dangstyti, ką tik nori: pasakai, kad „internetas ir mobilusis telefonas konverguos (suartės)“ ir paslepi tų žodžių esmę. O jie iš tiesų reiškė ką kita (kaip ir „Quantitave Easing“ atveju – visai ne tai, kas oficialiai sakoma). Jie reiškė, kad skaitmeninis telefonas ir skaitmeninis internetas (kompiuteriai) visada buvo šalia. Juos tiesiog ribojo technologijos – greitis. Ypač mobiliojo (interneto) ryšio greitis. Perduoti garsą (suspaustą tam tikru algoritmu skaitmeninį garso įrašo failą) greičio užteko, bet neužteko kitoms funkcijoms, kitiems signalams. Po to (su 3G ir vėliau) greitis tiek padidėjo, kad ir vaizdą siųsti pasidarė realu ir paprasta. Mobilusis internetas tapo visaverčiu. Be to, tuo pačiu metu internetas perėjo į V2.0 epochą – socialinių tinklų, YOUTUBE, FACEBOOK, TWITTER, GOOGLE epochą. „Apple“ tai matė pakankamai bešališkai, jie neturėjo „mobiliųjų telefonų“ verslo, o tik kompiuterio ir interneto verslą, tiesiog – skaitmeninį verslą. Ir puikiai matė, kur skaitmeninės technologijos yra labiausiai naudingos paprastiems žmonėms, kur jie naudoja šiuos prietaisus: muzikai, filmams, bendravimui, plepėjimui, žaidimams. Iš pažiūros – trivialiems dalykams. „Nokia“ pasaulį matė iš savo milžiniško „mobiliųjų telefonų“ verslo perspektyvos ir niekaip nenorėjo susitaikyti su faktu, kad internetas – neturi hierarchijos, neturi reguliuojamos, lengvai nukreipiamos sistemos. Internetas juk pilnas piratų, pilnas „Skype“ tipo nemokamų produktų (Jūs tik minutėlei įsivaizduokite mobilaus ryšio operatorių, kuris girdi, kad internetu galima skambinti NEMOKAMAI, matyti pašnekovą, siųsti failus (bet kokio dydžio ir turinio, iš esmės) į bet kurią pasaulio šalį?), pilnas iniciatyvų, kurioms nereikia jokių leidimų, pilnas bendruomenių ir blogų, pilnas nemokamų „Wikipedia“, ir nesuvaldomų „Wikileaks“...
„Apple“ aiškiai suvokė, kad interneto – nepakeisi. Internete galingos jėgos – visiškai kitokios, nei „tradicinėje“, fizinėje terpėje: „Youtube“ turiniu užpildo patys vartotojai, dėl to jame tiek daug visko; „Wikipedia“ – irgi (ir nepaisant to – kokybė irgi užtikrinama); o ką jau kalbėti apie „Facebook“, „Twitter“, ar „one.lt“, „alfa.lt“ ir t. t.? Todėl „Apple“ nuo pat pradžių sukūrė tokį prietaisą, kuris tėra tik „langas į internetą“. T. y. tai tik priemonė pasinaudoti vaikščiojančiam gatve žmogui visais interneto privalumais. Visą „užpildymą“ programėlėmis „Apple“ iš karto „atidavė“ nepriklausomiems programų kūrėjams, kurių yra šimtai tūkstančių ar net milijonai. „Nokia“ firmos mąstyme tokia idėja negalėjo prasimušti: mat, kur gi įdarbinsi tuos 20-30 000 nuosavų programuotojų? Bet labiausiai negalėjo prasimušti būtent dėl to, kad „Nokia“ suvokė savo verslą kaip „telefonų“, o „Apple“ – kaip „dar vieną prisijungimą prie interneto, pakankamu greičiu, kad beveik visas (esminis) jo funkcionalumas būtų įmanomas“.
