Rugpjūtis buvo tipiškas atostogų mėnuo Lietuvos bankų sistemoje – pagrindiniai rodikliai pulsavo jiems įprastuose rėmuose, šiokių tokių krustelėjimų būta paskolų rinkoje, gyventojai mieliau leido savo pinigus, įmonės džiaugėsi besipildančiomis einamosiomis sąskaitomis. Deja, politinių sprendimų srityje taip pat buvo visiškas štilis ir netgi konstruktyvesnių diskusijų neįvyko. Apie indėlių problematiką jau kalbėjome siekdami atkreipti dėmesį, kad reikalingi racionalūs politiniai sprendimai. Indėlių palūkanoms artėjant prie nulio teisinė ir reguliacinė aplinka ekonomine prasme tampa vis mažiau racionali.
Apie indėlių struktūros problemas kalbėjome ne vieną ir net ne du kartus, tačiau iki tol šis bankų rūpestis buvo vertinamas kaip užgaida, o ne problema. Tačiau po liepos mėnesio bankų rodiklių komentarų žiniasklaidoje prapliupo tikra liūtis. 44 milijardų litų vertės klausimas buvo vartomas ir apžiūrinėjamas iš visų pusių, tačiau daugeliui užkliuvo visai ne tie kampai, kuriuos stengėmės akcentuoti.
Norėčiau grįžti prie dviejų esminių dalykų. Pirmiausia – siūlydami keisti indėlių sutarčių turinį, bankai nesiūlo jokių baudžiamųjų priemonių. Tiesiog manome, kad indėlio saugotojo ir jo savininko teisės ir pareigos būtų subalansuotos. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, bankas įpareigojamas ne tik gražinti visus pinigus, bet ir visas palūkanas iki sutarties nutraukimo momento. Tokia situacija bankui nepalieka jokių garantijų, kad jis turės „ilgų“ pinigų sutartam laikotarpiui, todėl papildoma rizika neleidžia siūlyti didesnių palūkanų už ilgesnio laikotarpio depozitus, kurios būtų naudingos tiek klientams, tiek ir ūkio subjektams, kadangi tuos resursus būtų galima lengviau naudoti kreditavimui.
Antra, užkliuvę 44 milijardai litų indėlių pavidalu esančių bankuose. Kai kam, matyt, atrodo, kad bankai tiesiog turi tokią krūvą pinigų ir jų neskolina. Tačiau daugiau nei 23 milijardai šių litų yra einamosiose sąskaitose ir tai yra visiškai netvari ir nuolat kintanti pinigų masė, kurios investavimo galimybės yra labai menkos. Likusi dalis indėlių – terminuotieji, tačiau praktiškai visi depozitai yra iki metų termino. Dabar išduodamas 30 metų termino būsto paskolą, bankas vėliau galėtų turėti daug daugiau problemų dėl numatomo terminų atitikimo rizikos reguliavimo.
Maža to, mažėjant pinigų kainai rinkoje bankams tampa ypatingai jautrus reguliacinių kaštų klausimas. 4 proc. trumpalaikių indėlių sumos bankai priversti įšaldyti privalomų atsargų forma, už kurias nėra mokamos palūkanos. Dabartinėje ekonominėje aplinkoje sunku surasti argumentų, kodėl reikėtų ir toliau tęsti tokią praktiką. Reikia neatidėlioti sprendimų ir dėl indėlių draudimo sistemos. Už visus indėlius, įskaitant ir esančius einamosiose sąskaitose, bankai sumoka 0,45 proc. sumos indėlių draudimo fondui. Savo ruožtu kai kurios kredito įstaigos, moka perpus mažesnes draudimo įmokas, nors entuziastingai prisiima vis didesnę riziką. Toks reguliacinis arbitražas yra visiškai nepateisinamas ir negali būti toleruojamas.
Taigi esant tokiai situacijai indėlių palūkanų ekonomika bankams lemia netgi nuostolingą likvidaus portfelio veiklą. Iš sprendimus priimančių institucijų tikimės rimto problemų svarstymo artimiausiu metu. Nieko nedarant rizika ne sumažinama, o keliasi į vis labiau rizikingą mažiau reguliuojamą sektorių arba į taip vadinamą šešėlinę bankininkystę.
Kad ir kaip būtų, aistringa diskusija dėl 44 milijardų litų niekaip nepaveikė bankų klientų nuostatų – jie ir toliau didina indėlių portfelį, kuris rugpjūtį išaugo dar 235,7 mln. litų ir siekė 44,6 milijardo. Šįkart, augimą lėmė labai sparčiai – net 505,2 milijono iki 12,9 milijardo papilnėjusios įmonių einamosios sąskaitos.
Rugpjūtį 191,2 mln. litų išaugo ir paskolų portfelis, tačiau pakitimas nėra toks ryškus, kad būtų galima kalbėti apie pakitusias tendencijas. Panašiai galima būtų vertinti ir teigiamus pokyčius būsto paskolų rinkoje – tiek bendrasis būsto paskolų portfelis, tiek naujai išduotų paskolų suma buvo didesni nei liepą. Ir jei bendrasis portfelis padidėjo vos 4 milijonais litų, tai naujai išduotų paskolų suma buvo pakankamai solidi – 131 mln. litų ir 17,2 mln. daugiau nei liepą. Gali būti, kad rekordines žemumas dėl itin žemų EURIBOR palūkanų pasiekusi paskolų kaina visgi turės potencialo išjudinti rinką, tačiau tuo įsitikinti galėsime po kelių mėnesių.
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Dr. Stasys Kropas
