Kad ir kokia būtų vasara, lietinga ir vėsi ar karšta ir sausa, piktžolės auga greičiau nei morkos, svogūnai ar gėlės. Tačiau mulčiuojant augalus galima atsikvėpti nuo ravėjimo ir daugiau laiko skirti poilsiui ar pramogoms.
Buvo pamirštas
Mulčias – nuo piktžolių apsaugantis sluoksnis – gali būti iš įvairių organinių ir neorganinių medžiagų: žolės, komposto, skiedrų, durpių, plėvelės, žvyro, akmenukų. Pasak agronomės Joanos Giedraitytės, mulčias buvo naudojamas jau labai seniai. Vėliau, atsiradus piktžoles naikinantiems chemikalams, jis pamirštas, o ėmus plėtoti ekologinę žemdirbystę vėl prisimintas.
„Mulčiavimas naudingas ne tik todėl, kad apsaugo nuo piktžolių. Pavasarį pasodinus sodinukus žemė paprastai būna ką tik išdirbta ir pakankamai drėgna, todėl joje labai greitai pradeda dygti peržiemojusių piktžolių sėklos. Mulčiavimas padeda sulaikyti piktžolių augimą, neleisdamas saulės spinduliams pasiekti sudygusių piktžolių, nes be saulės šviesos nevyksta fotosintezė, todėl pradėjusios dygti nepageidaujamos žolės žūva. Mulčiavimas – ekologiškiausias būdas atsikratyti piktžolių“, – tikino specialistė.
Saugo ir tręšia
Dažnai klausiama, kurios mulčiavimo priemonės naudingesnės – organinės ar neorganinės. Juk braškių lysvę galima užkloti polietileno plėvele, o plotą po medžiais – nupjauta žole. Mulčiavimas organinėmis medžiagomis ne tik apsaugo nuo piktžolių plitimo, bet ir duoda papildomos naudos. „Organinių medžiagų mulčias gali būti iš žolės, durpių, komposto, mėšlo, lapų, pjuvenų, įvairių grūdinių kultūrų lukštų, augalinio plaušo, kuris per 1,5–2 mėnesius suyra sudarydamas organinių trąšų sluoksnį ir taip patręšia dirvožemį, – sakė J.Giedraitytė. – Toks mulčias sulaiko drėgmę dirvožemio paviršiuje, o tai ypač aktualu esant sausringai vasarai. Kitas organinių medžiagų mulčio privalumas tas, kad jis apsaugo sodinukus nuo šalnų.“
Ypač patartina mulčiuoti augalus, kurių šaknys yra žemės paviršiuje ir ravint gali būti mechaniškai pažeistos. Agronomė apgailestavo, kad kaime labai dažnai galima pamatyti deginamą pernykštį šieną ar šiaudus. Pasak jos, visa tai galima panaudoti mulčiui. „Sodininkai mėgėjai, turėdami didelį kiekį nupjautos vejos žolės, turėtų ne išmesti ją į patvorį, o panaudoti mulčiui. Lapai, pjuvenos taip pat tam tinka“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, mulčias pagyvina mikroorganizmų, naudingų visiems augalams, nes padeda pasisavinti maisto medžiagas, veiklą dirvos paviršiuje. Mulčiuotame žemės paviršiuje sumažėja temperatūrų skirtumai, kurie gali lemti augalų augimą ir derlingumą. Tai ypač aktualu esant permainingiems orams vasarą, kai atšyla per greitai arba labai greitai, po šalto lietaus, kai nukrenta oro temperatūra. Mulčiuojant pagerėja dirvos struktūra, ypač jei ilgą laiką buvo naudotos tik mineralinės trąšos.
Piktžolės labai gajos
„Neorganinis mulčiavimas mažiau vertingas, tačiau kai kuriais atvejais geriau nei organinis, – pastebėjo specialistė. – Pavyzdžiui, norint braškyne ar šiltnamyje atsikratyti daugiamečių piktžolių, rekomenduojama kloti juodą plastikinę plėvelę, kuri pakankamai gerai sulaiko drėgmę ir kaupia rasą (braškyne patariama naudoti baltą plėvelę, kad neįkaistų žemė). Joje praduriama daug mažų skylučių, pro kurias vanduo patenka į dirvą. Specializuotose sodo prekių parduotuvėse galima įsigyti drėgmei laidžios sintetinės dangos, kuri tarnaus ne vienus metus.“ Tačiau patyrusi agronomė tikino, kad besitikintys stebuklo nusivils, nes jei ant tokios dangos atsiras nors mažiausias žemės sluoksnis, vėjo atneštos sėklelės sėkmingai įsišaknys. „Pergudrauti gamtą labai sunku. Juk kai kurie augalai, pavyzdžiui, pakalnutės, prasikala net pro asfaltą“, – tikino J.Giedraitytė.
Ji pati išbandė įvairius mulčiavimo būdus. Dekoratyviniuose želdynuose prie namų klojo vandeniui laidžią plėvelę, o ant jos dėjo smulkius akmenėlius. „Porą metų augo tik tai, kas reikia, o vėliau tarp akmenėlių pradėjo dygti ir piktžolės, kurioms, kad augtų, reikia labai nedaug: saulės, drėgmės ir kelių smiltelių. Galima guostis nebent tuo, kad ravėti tada vis dėlto reikia daug mažiau“, – sakė pašnekovė.
