Visa tai priklauso nuo to, kokia šildymo sistema yra name ir ar ji iš viso yra. Kadangi atsiranda gudručių, kurie savo radiatorius užsuka, norėdami sutaupyti, bet tokia strategija veikia ne visada.
Vienais atvejais yra privaloma palaikyti tam tikrą temperatūra ir sumokėti už kaimynų šildymą, o kitais atvejais visa šildymo našta gali kristi ant vieno gyventojo pečių ir kaimynai kompensuoti šildymo jam neprivalo.
Kaimynai nesišildo, taigi tenka mokėti gerokai daugiau
Socialinio tinklo „Facebook“ grupėje vienas gyventojas teigė gyvenantis aštuonbutyje, kuriame nėra centralizuoto šildymo, t. y. kiekvienas butas turi savo pečių.
„Ar privalo kaimynai užtikrinti minimalią temperatūrą savo butuose, kai orai atvėsta? Ar esant necentralizuotam šildymui tokios prievolės nėra?
Nes butai – visus metus nešildomi, dėl ko man savo butą šildyti kainuoja ženkliai daugiau“, – nurodė jis.
Komentatorių atsakymai ir patirtys šiuo aspektu buvo gana skirtingos. Pvz., tauragiškė tikino, kad visiškai nešildyti patalpų daugiabutyje negalima – esą turi būti palaikoma minimali 16 laipsnių temperatūra.
Panevėžietė pasakojo, kad jos draugei, atsijungus nuo bendro šildymo, reikalavimai buvo milžiniški, kad viršuje esantis kaimynas nešaltų:
„Inžinierius pasirašęs leidimą pasakė, kad ateis tikrinti ir atplėš visus 20 sluoksnių, ar tikrai viską padarė. Fotografavo draugė kiekvieną žingsnį. Jai tai litais kainavo 20 tūkst. eurų 70 kv. m. butui.“
Dar viena moteris dalijosi, kad dėl šąlančių kaimynų neva buvo mokamos kažkokios kompensacijos.
Vis tik kita dalis komentatorių nesutiko, kad kaimynai būtinai privalo šildyti savo patalpas – jei kam nors per šalta, jie patys esą turi apsišiltinti savo butą iš vidaus, kad šis geriau laikytų šilumą.
Kada kaimynus teks šildyti savo sąskaita?
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) narys Matas Taparauskas atkreipė dėmesį, kad daugiabutyje nesant centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, kai kiekvienas butas turi savo atskirą šilumos įrenginį, galima laikyti, kad kiekvienas butas yra tarsi nuosavas namas šildymo atžvilgiu.
O nuosaviems namams nėra taikomos jokios pareigos ar teisės, kokią temperatūrą gyventojai privalo palaikyti ir kiek šildyti.
„Mes su kolegomis diskutavome, ar tikrai gali taip būti, kad to visiškai niekas nereglamentuoja, nenumato kažkokių įpareigojimų. Bet įsivaizduokime situaciją: yra du nuosavi namai ir vienas kaimynas nusprendžia kieme nepjauti žolės.
Kitam kaimynui tai nepatinka, yra nepatogu, negražu, jo kieme dėl to atsiranda daugiau mašalų, kyla sveikatos problemos. Bet vienintelis būdas kažko išsireikalauti tai yra arba susitarimas su tuo kaimynu, arba teismas“, – aiškino M. Taparauskas.
Taigi, kai name nėra centralizuoto šildymo, tai jau yra paties gyventojo reikalas, ar jis šildo, ar nešildo – kiekvienas gyventojas yra pats už save.
Pašnekovas pripažino, kad kaimynai gali jausti diskomfortą, jei kiti savo butų nešildo, kadangi šiluma iš šildomų butą per sienas eina ten, kur šalčiau, taigi besišildantiems gali tekti šildytis dar daugiau:
„Bet kažkokios apsaugos ir kažkokių reikalavimų nėra, kad galėtum ateiti pas tą nesišildantį kaimyną ir sakyti: atsuk šildymą, nes yra toks teisės aktas. Mūsų žiniomis, tokio dalyko nėra.“
Užsukus radiatorių už šildymą vis tiek teks mokėti
VERT atstovas atkreipė dėmesį, kad esant ir centralizuotam šildymui butuose gali būti įrengti reguliuojami radiatoriai. O tokiu atveju kyla klausimas – ar butuose yra įrengti atskiri šilumos apskaitos prietaisai.
„Jei nėra, tai, nepriklausomai nuo to, kiek kiekvienas gyventojas yra atsisukęs ar užsisukęs šildymą, visi butai už šilumą moka pagal buto plotą.
Jei butuose yra atskiri šilumos apskaitos prietaisai, t. y. dalikliai ar kolektorinė sistema, jie nustato, kiek konkrečiai kiekvienas butas suvartojo šilumos“, – dėstė M. Taparauskas.
Anot jo, tokiu atveju, jei gyventojas nenori šildyti buto, jis gali užsukti savo radiatorių, o jo šilumos apskaitos prietaisas fiksuos, kad jis šilumos nevartoja.
Vis tik tuomet yra taikoma tolygaus šildymo sąlyga, pagal kurią nustatoma, jog, nepaisant to, kad radiatoriai buvo užsukti, butas sunaudojo tam tikrą šilumos kiekį iš kaimynų per sienas, lubas ir grindis:
„Yra formulės, skaičiavimai, nustatyti koeficientai, pagal kuriuos šildymą užsukusiam butui yra priskiriamas fiziškai jį pasiekęs šilumos kiekis, nes jį šildo kaimynai.
Tada kitiems gyventojams už tą šilumos kiekį, kuris buvo priskaičiuotas nesišildančiam butui, mokėti nereikia.
Kam krenta atsakomybė dėl šildymo ir kas gali grėsti?
VERT narys patikino, kad nesišildantiems kaimynams baudų nėra, nes nesant centralizuoto šildymo gyventojams apskritai nėra jokių reikalavimų:
„Bent jau mums nėra žinoma apie atvejus, kai dėl netinkamo patalpų šildymo būtų pritaikytos sankcijos patalpų savininkui. Taip pat ir neturime informacijos apie pagrindą, kuriuo tokios baudos galėtų būti skirtos.“
O, jei šildymas yra centralizuotas, visiems gyventojams už šilumą vis vien tenka mokėti, net jei kai kurių radiatoriai buvo užsukti, – sąskaitas, priklausomai nuo gyventojų sprendimo, pateikia bendrija, namo administratorius arba pats šilumos tiekėjas.
M. Taparausko aiškinimu, centralizuotas šildymas yra tuomet, kai radiatoriai pastate yra šildomi iš bendro šilumos punkto, namas turi bendrą katilinę, kurią reguliuoja ir už ją atsakingas yra sistemos prižiūrėtojas.
Tuomet yra taikoma higienos norma, pagal kurią šaltuoju metų laikotarpiu turi būti užtikrinama 18–22°C temperatūra.
Taigi atsakomybė krenta nebent ant šilumos punkto prižiūrėtojo, jei butai nėra šildomi tinkamai arba temperatūra yra per žema.
„Būna tokių situacijų, kai gyventojas savavališkai atlieka šildymo sistemos ar radiatoriaus remonto darbus, bet nepagalvoja, kad taip jis atjungia šildymą gyventojams virš jo ar po juo.
Tokiu atveju gyventojas gali būti įpareigojamas atstatyti radiatorius ar vamzdyną į pradinę padėtį už savo lėšas. Gyventojai turi suprasti, kad visa šildymo sistema, vamzdžiai ir radiatoriai bute nėra privati nuosavybė – tai yra bendroji pastato nuosavybė“, – akcentavo pašnekovas.
