Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Dėl per didelio streso ar suvokimo, kad darbovietėje nebeturi kur augti, žmogus neretai nusprendžiama mesti darbą, net jei kitų darbo pasiūlymų tuo metu neturi, sako LRT.lt pašnekovai. Tačiau personalo atrankos ir finansų specialistų teigimu, prieš priimant tokį sprendimą svarbu įvertinti, kaip greitai žmogus sugebės susirasti naują darbą, ar ilgai jam pakaks turimų santaupų.
„Žmonės gana dažnai išeina iš darbo, neturėdami kito darbo pasiūlymo. Ypač savimi pasitikintys žmonės, žinantys savo vertę bei tai, kad darbo rinkoje jie yra labai konkurencingi. Tokie žmonės darbą keičia drąsiau ir gali skirti daugiau laiko naujo, sau tinkamo darbdavio paieškai“, – pažymi personalo atrankos bendrovės „Master Class Lietuva“ vadovė Laura Duksaitė-Iškauskienė.
Atlyginimas – ne svarbiausia priežastis
Viena iš priežasčių, kodėl žmogus nutaria išeiti iš darbo, pasak L. Duksaitės, yra asmeninio tobulėjimo poreikis. Darbuotojas meta darbą, kuomet įmonėje jaučiasi padaręs viską ir daugiau nemato galimybių augti ir tobulėti. Taip pat, pasak pašnekovės, paskata išeiti iš darbo gali tapti noras dirbti geresnės reputacijos įmonėje. „Jei įmonės reputacija prasta, vadyba yra žemo lygio, darbo atmosfera prasta, noras pakeisti darbą yra labai didelis“, – kalba L. Duksaitė-Iškauskienė.
Savo ruožtu personalo atrankos bendrovės „Simplika“ Vilniaus padalinio vadovė Akvilė Kazlienė pažymi, kad noro išeiti iš darbo priežastimi neretai tampa situacija, kuomet darbo sąlygos neatitinka lūkesčių ar darbdavio pažadų pokalbio dėl darbo metu.
„Vis dar būna darbdavių, kurie pokalbių metu kandidatams žada viena, o pradėjus dirbti darbo sąlygos neatitinka žadėtųjų, atlyginimas po bandomojo laikotarpio nėra keliamas“, – pasakoja A. Kazlienė.
Personalo atrankos įmonių vadovių teigimu, neretai noro keisti darbą priežastis yra atlyginimas, tačiau Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius psichologas Gediminas Navaitis atkreipia dėmesį į tai, jog kartais ir tikrai gerą užmokestį gaunantys žmonės nusprendžia mesti darbą.
„Kažkodėl manoma, kad žmogaus pasitenkinimas ir nepasitenkinimas darbu sutelpa į vieną skalę. Tačiau iš tiesų yra dvi skalės – veiksniai, kurie didina pasitenkinimą darbu ir veiksniai, didinantys nepasitenkinimą. Atlyginimas, pavyzdžiui, yra nepasitenkinimo sferoje, todėl didinant atlyginimą galima sumažinti nepasitenkinimą, bet nuo to pasitenkinimas neatsiras“, – kalba MRU profesorius.
G. Navaičio teigimu, nepasitenkinimo skalėje taip pat yra darbo laikas, maitinimo sąlygos, o pasitenkinimo skalėje – kūrybiškumas, atsakomybė, galimybė pačiam spręsti. Kai suprantame, kad yra dvi atskiros veiksnių grupės, tampa aišku, kodėl normalų atlyginimą gaunantis žmogus nenori dirbti, sako profesorius.
Pasak G. Navaičio, stresas darbe, santykiai su kolegomis taip pat pakliūva į nepasitenkinimo sritį. Tad jei nėra pasitenkinimo, padidėjęs stresas, konfliktas su bendradarbiais yra ta priežastis, kuri gali paskatinti atsisakyti darbo.
Kad netektų pasigailėti dėl savo sprendimo
Metus darbą atsikratoma rūpesčių, nepatinkančio vadovo, tačiau tuo pat metu pakinta žmogaus finansinė situacija – netenkama reguliarių pajamų, pažymi „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė.
„Prieš atsisakant darbo ir savo reguliarių pajamų, reikia įvertinti, kaip žmogus galės vykdyti savo įsipareigojimus. Turiu mintyje ne tik, pavyzdžiui, paskolas. Yra begalė kitų įsipareigojimų – mokėjimai už komunalines paslaugas, vaikų mokslus, kasdienės išlaidos. Tai turi būti labai gerai pamatuotas sprendimas, kad, pasibaigus santaupoms, iš kurių buvo planuojama gyventi, netektų pasigailėti“, – sako O. Bložienė.
LRT.lt pašnekovų teigimu, išeidamas iš darbo ir neturėdamas jam alternatyvos, žmogus taip pat turi įvertinti savo darbo rinką, galimybes greitai susirasti naują darbą.
„Kitas labai svarbus klausimas yra tai, kaip greitai pavyks susirasti darbą. Jei tai yra specialybė, kurios specialistų poreikis yra labai didelis, tuomet turbūt galima susirasti ir geriau apmokamą darbą. Bet jei tai yra labai specifinė ar neaukštos kvalifikacijos sritis, kur yra specialistų perteklius, reikėtų labai gerai įvertinti. Taip pat reikia įvertinti, ar žmogus yra pasiruošęs keisti darbo sritį, neradęs darbo savo sferoje“, – tikina O. Bložienė.
Savo ruožtu G. Navaitis siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad, išėjus iš darbo, bus atsikratoma jame buvusio streso, tačiau jei naujo darbo nepavyks rasti ilgai, atsiras naujų psichologinių įtampų.
„Nedarbas irgi yra stresas. Depresijos tarp bedarbių yra daugiau, negu tarp turinčių darbą. Tačiau jei žmogus patenkintas darbu, tai jis dažniau yra išvis patenkintas gyvenimu“, – kalba psichologas.
Daug darboviečių – blogas ženklas?
A. Kazlienės teigimu, darbuotojo gyvenimo aprašymas atrodys nesolidžiai, jei šis dažnai keis darbovietes. Todėl, prieš nusprendus mesti darbą, reikia pagalvoti ir apie tai.
„Mes, kaip specialistai, vertiname žmogaus motyvaciją, lojalumą ir kryptingumą. Mėtymasis tarp darboviečių žmogui nieko gero neduoda. Darbdavys visada įtariai žiūrės į tai, kad darbo vietos dažnai keičiamos. Per trumpą laiką darbovietėje įgyti reikiamų žinių sunku. Reikia bent poros trejeto metų, kad žmogus taptų šiokiu tokiu savo srities specialistu“, – sako A. Kazlienė.
Savo ruožtu L. Duksaitė-Iškauskienė pažymi, kad gyvenimo aprašymo, kuriame dažnai ar greitai keistos darbo vietos, darbdavys išsyk teisti neturėtų.
„Reikia aiškintis, kodėl taip atsitiko, nes tai gali būti susiję visai ne su darbuotoju. Žmogui gali tekti keisti darbą įmonei bankrutavus ar uždarius filialą. Žinoma, dažnas darboviečių keitimas gali būti ir dėl darbuotojo negebėjimo pritapti, pasitenkinti darbu. Tą reikėtų tiesiog išsiaiškinti su pačiu darbuotoju ir buvusiais darbdaviais“, – kalba L. Duksaitė-Iškauskienė.