Kasdien pasaulio žiniasklaida praneša apie įvykius Artimuosiuose Rytuose, euro zonos skolų krizę ar JAV prezidento rinkimų kampaniją. Išvardinti reiškiniai tapo mūsų kasdienio gyvenimo dalimi ir kone kiekvienas turi susiformavęs savo nuomonę šiais klausimais.
Tačiau retas pastebi, kad tuo pat metu patyliukais vyksta kur kas mažiau matoma socialinė revoliucija – žmonės visame pasaulyje plūsta į miestus, keičia civilizacijos gyvenimo būdą ir transformuoja planetos veidą.
Žmonės apleidžia kaimo vietoves ir traukia link miestų. Procesas, kuris Europoje įsibėgėjo prieš porą šimtų metų šiandien vyksta visame pasaulyje. Urbanizacija palietė visas valstybes.
2008 metai žymėjo datą, kuomet didesnė žmonijos dalis gyveno miestuose, o ne kaimuose, rašo „Times“.
Ateityje šis procesas tęsis, vis daugiau žmonių apsigyvens miestuose bei priemiesčiuose. Kokį poveikį urbanizacija turės klimato kaitai, gamtos įvairovei ir žmonijos ateičiai?
Jeilio universiteto profesorė Karena Seto pastebi, jog urbanizacija nėra vienpusiškas procesas, kuomet žmonės paprasčiausiai palieka kaimiškas vietoves ir persikrausto į tankiau apgyvendintą aplinką. Patys miestai nuolatos plečiasi ir okupuoja vis didesnę teritoriją.
Šiandien urabanizuota aplinka užima 3-5 proc. visos Žemės sausumos. K. Seto atliko skaičiavimus, kuriais remiantis tvirtina, esą per artimiausius du dešimtmečius besiplečiantys miestai užims papildomus 1,2 mln. kvadratinių kilometrų.
Iki 2030 metų kiek mažiau nei 10 proc. planetos sausumos bus urbanizuota.
Didžiausia miestų plėtra turėtų vykti Azijoje ir Afrikoje. Pirmojoje miestų teritorija išsiplės 75 proc. Tuo tarpu Afrikoje 2030 metais miestai užims 590 proc. daugiau teritorijos nei tūkstantmečių sandūroje. 2000 metais urbanizuotos Afrikos teritorijos užėmė vos 41 tūkst. kvadratinį kilometrų (palyginimui Lietuvos plotas yra šiek tiek didesnis nei 65 tūkst. kvadratinių kilometrų).
Kinijoje ir Indijoje itin sparčiai augs vidutinio dydžio miestai apie kuriuos pasaulis net nėra girdėjęs.
Bėda ta, kad dažniausiai besivystančiuose kraštuose miestų plėtra vyksta chaotiškai. Milijonai mažas pajamas gaunančių žmonių stichiškai įsirengia gyvenvietes, kurios stokoja centrinės miesto valdžios dėmesio. Tokiuose priemiesčiuose nėra išvystyta nei kanalizacija, nei vandentiekis, nei elektros tinklai ar atliekų tvarkymas.
Plečiantis Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos miestams neišvengiamai nukentės vietinė bioįvairovė.
Žmonės yra nuožmiausia invazinė rūšis, kuri savo gyvenamoje aplinkoje sunaikina beveik visus kitus gyvūnus.
Mokslininkų manymu urbanizacija sunaikins 25 paukščių, 41 žinduolių ir 139 varliagyvių rūšis.
Aplinkosauginiu požiūriu urbanizacija gali būti vertinama prieštaringai, nes Vakarų valstybėse žmonės gyvenantys kaimo vietovėse teršia aplinką kur kas labiau nei miestiečiai. Jie sunaudoja daugiau energijos ir išmeta daugiau atliekų. Tuo pat metu urbanizacija žymi ekonominės gerovės augimą, nes tą patį žemės ūkio produkcijos kiekį gali pagaminti vis mažiau žmonių, o jų perteklius migruoja į miestus ir juose kuria visuomenei naudingas prekes bei paslaugas.
Tokie didmiesčiai kaip Niujorkas į aplinką išmeta mažiau anglies dioksido nei panašų gyventojų skaičių turinčios neurbanizuotos teritorijos arba priemiesčiai. Tankiai apgyvendintos teritorijos leidžia sutrumpinti kelionių atstumus ir sumažinti degalų vartojimą. Miestiečiai dėl ribotos ir brangios žemės yra priversti gyventi mažesniuose butuose, kurių aprūpinimui reikia mažiau energijos išteklių.
Europoje ir Šiaurės Amerikoje urbanizacija padarė paslaugą gamtai, tačiau besivystančiame pasaulyje tas pats procesas gali sukelti neigiamų padarinių.
Viena vertus tokiose šalyse kaip Madagaskaras, kuris kenčia nuo pernelyg intensyvaus miškų kirtimo ir žemės ūkio, urbanizacija leistų gamtai atgauti jėgas. Vis dėlto besivystančiuose kraštuose urbanizacija lemia didesnes gyventojų pajamas, augantį maisto ir energijos vartojimą ir gausesnę taršą. Kitaip tariant skurdesnių kraštų urbanizacija didina anglies dioksido emisijas, nes kaimiškose šių kraštų vietovėse iki tol beveik nebuvo jokio vartojimo ir energetinių poreikių. Tuo tarpu Vakaruose kaimo gyventojai nori gyventi taip pat komfortabiliai kaip ir jų kaimynai mieste.
Vokietijoje gyvenantis ūkininkas teršia kur kas daugiau nei jo tautietis Berlyne. Tuo tarpu Etiopijos žemdirbys dėl pernelyg mažų vartojimo galimybių beveik nedaro jokio poveikio klimatui (išskyrus žemės eroziją), o jo kolega sostinėje įgyja geriau apmokamą darbą ir galimybę vartoti bei prisidėti prie klimato kaitos.
Paradoksalu, tačiau gamtai žmonijos skurdas yra naudingas.
Urbanizacijos bangos sustabdyti neįmanoma, tiesa sakant, būtų amoralų bandyti tai padaryti, tačiau dar galima suvaldyti patį procesą. Per artimiausius du dešimtmečius miestai plėsis beprotiškais tempais, tad svarbu, kad jų augimas vyktų organizuotai, dalyvaujant urbanistikos ekspertams ir valdžios atstovams.
Tik centralizuotas miestų plėtros planavimas leis sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir užtikrins aukštesnę gyvenimo kokybę būsimiems miestiečiams.
