Europos ekspertai sako, kad būtent skaidrumas ir bendradarbiavimas su vietiniais yra vienas iš svarbiausių dalykų vykdant skalūnų dujų projektus. Tačiau drauge jie pripažįsta, kad patirties skalūnų dujų srityje Europa turi labai mažai, trūksta ir teisinio reglamentavimo, reguliavimo, todėl visi procesai vyksta lėtai. Taigi kas šiuo metu Europoje ir pasaulyje iš tikrųjų žinoma apie skalūnų dujas? Ir kokio pobūdžio diskusijos vyksta?
Europa – dar kūdikis, JAV – viduramžis vyras
„Kas čia vyksta? Ir kas tas hidraulinis ardymas? Reikia paviešinti tam tikrus faktus. Energijos mums reikia, bet juk nieko nėra nemokamo“ – maždaug taip galima išversti dainos tekstą, kuris sukurtas vieno JAV tiriamosios žurnalistikos darbo apie skalūnų dujas pagrindu.
Būtent JAV vadinamos „skalūnų tėvyne“, nes pirmiausia čia praėjusiame amžiuje prasidėjo horizontalusis šių plonais sluoksneliais skylančių uolienų gręžimas. O nuo šio amžiaus skalūnai taip paplito, kad prognozuojama, jog po dviejų dešimtmečių beveik pusė JAV tiekiamų gamtinių dujų bus skalūnai. Anot profesoriaus Roberto Fieldo iš Wyomingo universiteto, JAV šioje srityje gerokai labiau pažengusi nei Europa: „Galima sakyti, kad Europa šioje srityje – kūdikis, kuris dar net negali šliaužti, o Jungtinės Valstijos – vidutinio amžiaus vyras.“
Jungtinėse Valstijose skalūnų plėtojimas sumažino dujų kainas, kai kurie ekspertai skaičiuoja, kad daro įtaką ir dujų kainoms Europos Sąjungoje (ES). Tačiau neaišku, kiek tai truks ir ar kitoms pasaulio šalims toks pat modelis tinka. R. Fieldas atkreipia dėmesį – JAV patirtis aiškiai parodė, kad skalūnų dujos gali būti labai produktyvus šaltinis.
„Jas galime išgauti iš žemės naudodami hidraulinio ardymo arba „frakingo“ technologijas. Tačiau neaiškumų lieka dėl gamybos trukmės – ar tas dujas galėsime išgauti 50 metų ar penkis mėnesius. Ekonominiu požiūriu, tai vieni iš svarbiausių klausimų. O iš aplinkos apsaugos perspektyvos – oro tarša. Tačiau daugelis dalykų vis dėlto žinomi, ir patirtimi galima puikiai pasinaudoti, tik svarbu atskirti žinomus dalykus nuo nežinomų“, – pabrėžia profesorius.
Antklodėje gali būti skylučių
Kaip teigia Europos Komisijos (EK) aplinkos direktorius Robinas Miege`as, ekspertai pripažįsta, kad jei Europoje skalūnų gavyba ir būtų masinė, net optimistiniu atveju jos galėtų kompensuoti mažesnį įprastinių iškastinių dujų naudojimą, tačiau priklausomybės nuo importo nesumažintų. Be to, reikia daugiau tyrimų ir teisinių rėmų.
„Reguliavimo rėmai jau dabar yra, to reikia nepamiršti. Aplinkos direktyvos ir reglamentai galioja. Jie susiję su vandens apsauga, atliekų susidarymu ir tvarkymu. Vis dėlto klausimų ir abejonių kyla, ar jų pakanka aprėpti visiems galimiems poveikiams bei rizikai ir ar jie adekvatūs. Kitaip tariant, tai antklodė, kuri viską uždengia, tačiau joje gali būti skylučių. Ir mes šiuo metu kaip tik tai aiškinamės“, – sako R. Miege`as. Kad skylučių arba neaiškumų apie skalūnų dujas daug, pripažįsta ir tie, kurie jų žvalgymą propaguoja.
Tuo metu Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė sako, kad teisiniai susitarimai galėjo būti sukurti jau iki šiol. Esą EK jau turėjo iki liepos mėnesio pateikti pasiūlymą – teisėkūros dokumento projektą, – tačiau kol kas neaišku, kada jis bus pateiktas. „[EK] iki šio pavasario rinko duomenis iš valstybių narių, kokie yra jų matymai. Mat kiekviena valstybė gali turėti atskirą teisinę bazę. EK turėjo susidaryti bendrą vaizdą ir pasiūlyti teisėkūrinio dokumento projektą, tačiau jo vis dar nėra ir neaišku, kada jis bus. Tam tikrų neaiškumų yra“, – teigia R. Morkūnaitė ir priduria, kad galbūt buvo tikėtasi, jog Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu pavyks teisėkūrinį klausimą užbaigti, tačiau nežinia, ar pavyks jį pradėti.
Marie Donelly, EK generalinio energetikos direktorato atsinaujinančių išteklių, tyrimų ir inovacijų direktorė, LRT radijo sutikta per Tvarios energetikos savaitę Briuselyje, sako, kad šiuo metu ES yra įstatymai, reglamentuojantys gręžimą ir žvalgymą. Tačiau klausimas, ar tą teisinę bazę reikia stiprinti, užtikrinant, kad nebūtų jokios nenumatytos žalos aplinkai. M. Donelly tikisi, kad poziciją pavyks suformuoti iki šių metų pabaigos. Kita vertus, ji pripažįsta, kad skalūnų dujos Europoje – naujas reiškinys ir nežinoma, kiek jų turime ir kur jos yra.
„Taigi pirmiausia svarbu išsiaiškinti tai. Antra, atlikta keletas tyrimų, kiek skalūnų dujos žalingos kalbant apie dvideginio išmetimus į atmosferą. Ištyrus paaiškėjo, kad jos aplinką veikia nei daugiau, nei mažiau už įprastas gamtines dujas. Trečia, jei gausiai žvalgytume skalūnų dujas, būtų svarbu ne tik kad vanduo iš krano nebūtų paveiktas, bet ir tai, kad žemė būtų kuo greičiau grąžinta produktyviai naudoti, nes šuliniui išgręžti reikia labai nedidelės zonos, o žemę tada vėl galima naudoti“, – teigia M. Donelly.
Didžiausia grėsmė – utilizavimas
Tačiau čia ir prasideda pirmieji nesutarimai. Nepriklausomas energetikos ekspertas Liutauras Stoškus sako, kad neaišku, ar žemę tikrai taip paprasta paskui vėl panaudoti. Be to, hidrauliniam ardymui reikia itin daug vandens. Būtent su vandeniu išgauti skalūnus yra pigiausia ir tai – vienintelis paplitęs būdas. Kitas klausimas dėl į jį pilamų chemikalų. Didžiausia grėsmė, pasak L. Stoškaus, yra tai, kaip panaudotos medžiagos yra utilizuojamos.
„Kai kurios šalys panaudotą hidraulinio ardymo skystį leidžia pilti netgi ant žemės ūkio laukų. Galbūt ne visuomet poveikis fiksuojamas, bet yra užfiksuota daug atvejų, kai po to laukai visiškai nebetinka žemės ūkiui“, – tvirtina ekspertas. Jo teigimu, pagrindinė hidraulinio skysčio problema – ne vien cheminės medžiagos, bet ir labai didelė druskų koncentracija sugrįžtančiame fluide.
„Kiti bando valyti ir leisti paviršinius vandenis, bet tai atsieina papildomas išlaidas. Dar kiti bando leisti į nuotekų valymo įrenginius, bet tai yra problema, nes chemikalai naudojami su biocidais, kurie yra toksiški ir užmuša mikroflorą. Galiausiai labai sunku išlaikyti aktyvų dumblą valymo įrenginiuose“, – akcentuoja L. Stoškus.
Problemų, anot eksperto, yra labai daug. Su tuo esą susijęs dar vienas dalykas – įmonės lyg ir deklaruoja atskleidžiančios naudojamų cheminių elementų sudėtį, bet, kaip parodė Amerikos gręžinių tyrimai, dviejuose iš trijų gręžinių naudojama cheminių medžiagų sudėtis nėra atskleista.
Bulgarijos žmonės – kategoriškai prieš
Pastaruosius mėnesius visa ES vis daugiau diskutuoja apie skalūnus. Šalių pozicijos labai skirtingos: Rumunija neseniai panaikino moratoriumą šiuo klausimų, Vokietija rengia teisės aktus, Jungtinė Karalystė – irgi. Tačiau priešinimasis taip pat neslūgsta, o kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, hidraulinį ardymą apskritai uždraudusios. Taip pat Bulgarija. Iš ten kilęs laisvai samdomas žurnalistas Liubomiras Mitevas LRT radijui pasakoja, kad jo šalyje draudimas atsirado dėl didžiulio visuomenės pasipriešinimo, kuris kilo dėl informacijos stygiaus.
„Bulgarijoje pernai, kai vyriausybė paskelbė, kad nori leisti įmonėms žvalgyti skalūnų dujas, kilo didžiuliai protestai. Jie pasiekė tokį lygį, kad premjeras pajuokavo, jog leis tą daryti jau vien tam, kad įsiutintų protestuotojus. Tačiau galiausiai buvo pasirašytas moratoriumas – būtent dėl visuomenės spaudimo – ir jis tęsiasi iki šiol. Dabar jau turime kitą vyriausybę, kurios naujas aplinkosaugos ministras prieš kelias savaites pareiškė, kad, jei žmonės būtų geriau informuojami ir daugiau apie tai žinotų, skalūnų dujų žvalgymas turėtų būti leistas, o kai atsirastų konkretus projektas, tik tada būtų svarstoma, leisti jį ar ne“, – teigia L. Mitevas.
Jo nuomone, visuomenė apie skalūnus tiesiog prastai informuota. Žmonės esą žino tik apie neigiamus aplinkosaugos aspektus, apie kuriuos girdėjo iš JAV ar kitų valstybių patirties, ir tik ties tuo susitelkia. „Tačiau Bulgarijoje tie protestai nebuvo nukreipti vien prieš skalūnų dujas – žmonės protestuodami reiškė bendrą nepasitenkinimą vyriausybe“, – pažymi bulgarų žurnalistas. Bulgarijos žmonės, pasak jo, yra labai griežtai nusiteikę prieš skalūnus, nes kovo mėnesį, kai Rumunija paskelbė, kad žvalgys skalūnų dujas, Bulgarijos gyventojai Šiaurėje, prie pasienio su Rumunija, surengė protestų prieš rumunus dėl to, kad jie nori leisti žvalgymą.
Paklausta, kodėl kai kurios šalys uždraudė skalūnus, jei juos išgauti taip saugu, M. Donelly iš EK sako, kad tai šiek tiek susiję su naudojama technologija. „Pats terminas „frakingas“ (ardymas) nelabai geras jau vien dėl to, kaip skamba ištarus. Taip pat tiesa ir tai, kad pačioje pradžioje, kai buvo atliekami vieni iš pirmųjų bandymų tarptautiniu mastu, tai buvo padaryta ne visai tinkamai, buvo šioks toks nutekėjimas į geriamą vandenį. Dėl to dabar Europoje ir bandome užtikrinti, kad panašūs atvejai nepasikartotų“, – tikina M. Donelly. Ji sako mananti, kad ši patirtis kai kuriuos žmones labai išgąsdino, todėl labai svarbu, kad tiek šalys narės, tiek EK atliktų visus reikiamus tyrimus ir užtikrintų žmones dėl skalūnų dujų saugumo, vos tik nutarus jas žvalgyti. Tačiau moteris tvirtina, kad JAV iš savo patirties jau pasimokė.
Svarbu apskaičiuoti ekonominę vertę
Pernai paaiškėjo, kad Ispanijoje, Lorkoje, žemės drebėjimas vyko dėl požeminio vandens pereikvojimo, dėl kurio vandens sluoksnis gerokai sumažėjęs. Žinant, kiek vandens sunaudojama hidrauliniam skaldymui, tokie faktai irgi svarbūs, sako aplinkosaugos ekspertas L. Stoškus. Anot jo, ypač svarbu apskaičiuoti ir ekonominę skalūnų vertę.
„Jeigu šiuo atveju kalbame apie Lietuvą, labai svarbu matyti, kiek, jei pasiseks, valstybė iš to uždirbs ir kokie bus viso proceso išoriniai kaštai. Mes dažnai nenorime matyti išorinių kaštų, kurie kyla dėl tam tikros ūkinės veiklos, tai nėra įskaičiuojama. Taip pat svarbus išorinis poveikis – dėl triukšmo, dėl automobilių, dėl galimai potencialios taršos blogėja gyvenimo sąlygos. Kol nesusumuoji visų minėtų išlaidų, kurias patiri dėl tam tikros veiklos, labai sunku matyti balansą. Atrodo, kad sumokės 2–16 proc., gal net 20 proc. pelno dalies į biudžetą, ir rodomi tie pliki skaičiai. Bet iš kitos pusės, tai yra tos išlaidos, kurių pareikalaujama iš biudžeto“, – teigia L. Stoškus.
Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narė R. Morkūnaitė teigia, kad visi šie neaiškumai ir prieštaravimai ir yra viena iš priežasčių, kodėl reguliavimo rėmų dėl skalūnų dujų priėmimas ES šitaip užsitęsė. „Iš tokių svarstomų dokumentų Europos Parlamente yra direktyva dėl poveikio aplinkai vertinti. Į šią direktyvą įtraukiama viskas, kas susiję su ūkine veikla, ir greta visų tradicinių ūkinių veiklų siūloma įtraukti skalūnų dujų gavybą. Šią savaitę Europos Parlamente Aplinkos komitete bus balsuojama. Iš tikrųjų bus matyti, kaip parlamentarai nusiteikę šiuo klausimu“, – sako R. Morkūnaitė.
Komentuodama, kodėl iš EK vis dar nėra pasiūlymo, ji svarsto, kad galbūt tiek laukiama dėl technologijų naujumo, tam tikrų žinių trūkumo. Tačiau, iš kitos pusės, įtakos gali turėti ir politiniai niuansai – manoma, kad energijos diversifikavimą galima pasiekti kitais būdais. Pasak europarlamentarės, priežastis, kodėl taip uždelsta, galima tik spėlioti.
Turi patarimų Lietuvos valdžiai
L. Stoškus Lietuvos valdžiai, davusiai formalų leidimą skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai, šių projektų siūlo apskritai neplėtoti. „Aš visų pirma siūlyčiau jų neplėtoti apskritai ir orientuotis į tai, kas yra ateitis, o ne praeitis. Realiai rizika ir grėsmė, kuri gali kilti dėl skalūnų [...] gavybos yra pernelyg didelė. Dėl kokios nors avarijos užteršę savo požeminius vandenis, mes turėsime daugiau žalos negu naudos“, – tvirtina L. Stoškus. Tačiau kiti ekspertai sako, jog skalūnai užtikrins didesnę energetinę nepriklausomybę Lietuvai.
R. Fieldas pataria, kad svarbiausia – nieko nedaryti gerai neapgalvojus ir neišanalizavus visos prieinamos informacijos. „O tada nuspręsti, kokią strategiją pritaikyti. Ar tai bus tūkstantis gręžinių, ar penki? Nuo to priklausys ir strategija. Kaip ir visada, reikia mokytis iš kitų, pritaikyti tai savo situacijai ir pasisemti savų žinių bei supratimo. O tada žvelgti į ateitį. Jeigu aklai ir kvailai kažką darysite, žlugsite. O jeigu būsite atviri, jeigu paruošite namų darbus, tada jums pasiseks geriau“, – sako R. Fieldas.
M. Donelly iš EK Generalinio energetikos direktorato sako, kad svarbiausia imantis bet kokių veiksmų – tartis su vietos bendruomene ir jai pateikti skaidrų darbų scenarijų. M. Donelly nuomone, svarbu nenukrypti nuo teisinių normų, o tos normos ateityje dar gali būti sugriežtintos. „Tačiau yra dar du labai svarbūs elementai: manau, labai svarbu, kad bet kokia kompanija, kuri gauna licenciją gręžti, tai darytų tardamasi su vietine bendruomene. Svarbus dialogas ir svarbu vietinę bendruomenę įtraukti į procesą, labai gerai ją informuoti. Kitas labai svarbus dalykas yra visiškas skaidrumas, nes, kai gręži norėdamas išgauti skalūnų dujas, įleidi vandens, kuriame yra chemikalų. Todėl būtina skaidriai pasakyti, kokie chemikalai pilami į žemę. Tik tai užtikrins visuomenės pasitikėjimą dėl skalūnų saugumo“, – įsitikinusi M. Donelly.
Vis dėlto, kaip sako ekspertai, net JAV patirtis nėra begalinė, be to, daug kas priklauso nuo konkrečios šalies geografijos ir specifikos. Nesant gerai veikiančių teisinių rėmų, grėsmę aplinkai įmanoma tiesiog ignoruoti. Gerai veikiančių aiškių teisės aktų nori visi, taip pat įmonės, kurios dujas žvalgo, kad galėtų suprasti, kokią veiklą vykdyti.
Šiandien aišku viena (dėl to sutinka ir pritariantieji, ir nepritariantieji skalūnų žvalgymui ir gavybai) – priimant bet kokius sprendimus, be galo svarbu visus aspektus nuodugniai ištirti, kad Europos Sąjunga, pasakojimo pradžioje prof. R. Fieldo vadinta „žinių apie skalūnus lygmenyje dar net nepasiekusia šliaužiojimo stadijos“, išmoktų ne tik šliaužioti, bet ir vaikščioti.
Živilė Kropaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
