Perspektyvias specialybes įgiję jauni panevėžiečiai stengiasi įsikibę laikytis Vilniaus ar Kauno. Tačiau jau kelinti metai, kai šiuos miestus į Panevėžį keičia vienos prestižiškiausios ir geriausiai mokamos profesijos atstovai – gydytojai. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirba būrys jaunų medikų, kilusių iš didmiesčių.
Kauniečiai kuriasi Panevėžyje
Laikinai Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjo pareigas einantis Kaune gimęs ir mokslus baigęs Arūnas Čepkauskas jau dveji metai gyvena Panevėžyje. Su žmona, visuomenės sveikatos specialiste, Kristina, 2,5 metų dukrą Elzę ir vienerių metukų sūnų Kasparą auginantis gydytojas čia nuomojasi butą. Šeima nekuria tolimos ateities planų, tačiau vaikams dairosi darželio Panevėžyje.
Kraujagyslių chirurgų parengiama nedaug, jiems nesunku susirasti darbą. Panevėžio ligoninė A. Čepkauską paviliojo iš Kauno klinikų. Jaunas gydytojas į Panevėžį atvažiuodavo budėti. Gabiam, energingam angiochirurgui ligoninės vadovai pasiūlė nuolatinį darbą.
„Nėra ko slėpti, kad Panevėžio ligoninę pasirinkau dėl atlyginimo, gerų darbo sąlygų“, – atviras gydytojas.
A. Čepkauskas čia dirba pustrečių metų ir nesigaili pasirinkęs Panevėžį. Pasak jo, ligoninėje atliekama dauguma tų operacijų, kurios daromos Kauno ar Vilniaus klinikose, yra galimybė tobulėti profesinėje srityje.
Kita vertus, gydytojas čia pasigenda didžiųjų klinikų darbo tempo. Beje, jis ten dar tebedirba, tik nedideliu krūviu.
Jaučia profesinį pasitenkinimą
Angiochirurgija, žiūrint mūsų akimis, siaura sritis. Tačiau iš tiesų ji susijusi su pilvo chirurgija, onkologija, ginekologija.
Didesnėse ligoninėse operacinėse kartu su kitų specialybių gydytojais dirba ir kraujagyslių chirurgai. Jie dirba ir su intervenciniais radiologais, pavyzdžiui, atliekant aortos stentavimo procedūrą.
A. Čepkauskas pasakoja, kad pasaulyje angiochirurgai specializuojasi siauresnėse, pavyzdžiui, venų chirurgijos, kaklo kraujagyslių chirurgijos, srityse.
Lietuvoje kraujagyslių chirurgai šiuo atžvilgiu yra plataus profilio specialistai. Užsieniečiai neatsitiktinai vilioja mūsų gydytojus. Stažuodamasis Vokietijoje A. Čepkauskas taip pat sulaukė pasiūlymo pasilikti dirbti, tačiau jis nenorėjo tapti tikru emigrantu.
„Kol kas dar nesinori į užsienį vežiotis lietuviškos duonos ir sūrio, kaip daro kai kurie ten dirbantys mano kolegos“, – juokėsi gydytojas.
Tačiau A. Čepkauskas nesako, kad niekada neišvažiuos svetur. Jis mano, jog nereikia prisirišti prie vietos, ypač jaunam žmogui. Dabar gydytojas savo gyvenimą su šeima kuria Panevėžyje.
A. Čepkauskas nepasakoja, kad ligononėje dažnai užtrunka ir po darbo valandų. Tik patikina, kad dirbdamas jaučia profesinį pasitenkinimą.
„Man tikrai nereikia prisiversti eiti į darbą. Darau tai, ką noriu daryti, kas man yra labai įdomu“, – tvirtina jis.
Pastaruoju metu operacijų į Panevėžį atvažiuoja kraujagyslių ligoniai ir iš toliau esančių šalies miestų. Angiochirurgas įsitikinęs, kad geriausias įstaigos darbo įvertinimas – tai ligonių iš lūpų į lūpas perduodamos rekomendacijos.
„Žmogui svarbiausia, kad būtų suteikta kokybiška pagalba, kad gydytojas su juo kalbėtų paprastai, nuoširdžiai“, – sako A.
Panevėžyje įžvelgė daugiau galimybių
Šiais metais skyriuje pradėjo dirbti ir buvęs A. Čepkausko kurso draugas tuomečiame Kauno medicinos universitete (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas LSMU) 34 metų Paulius Mocevičius.
Jis į Panevėžį atsivežė ir savo žmoną Redą, kuri, kaip ir kolegos sutuoktinė, yra visuomenės sveikatos specialistė. Šeima Panevėžyje išsinuomojo butą, tačiau planuoja čia įsigyti būstą ir įleisti šaknis.
JAV, Vokietijoje gyvenęs gydytojas sako, kad grįžus iš užsienio ir Vilnius, ir Kaunas atrodo nedideli, tad Panevėžio kompaktiškumas, lėtesnis gyvenimo tempas jo netrikdo.
Beje, Pauliui ir Redai Mocevičiams nekilo sunkumų išsinuomoti butą, kaip daugeliui būsto ieškančių šeimų. Jų profesijos suveikė kaip burtažodis. Įdėję skelbimą, kad buto ieško gydytojų šeima, kauniečiai sulaukė apie 20 skambučių.
Medikams siūlė ir veltui gyventi, mokėti tik komunalinius mokesčius, taip pat – apsigyventi prabangiai įrengtuose butuose.
Kotedžą išsinuomoję sutuoktiniai patenkinti savo naujuoju būstu, tačiau ateityje galvoja apie nuosavą.
P. Mocevičius svarstė pasiūlymą dirbti Kauno klinikose, tačiau Panevėžyje jis įžvelgė daugiau galimybių įgyvendinti profesines ambicijas.
„Mano siekis yra teikti aukščiausios kokybės kraujagyslių chirurgijos paslaugas. Stengsiuosi būti naudingas ligoniams“, – „Sekundei“ teigė P. Mocevičius, prieš ketverius metus Vokietijoje, Heidelbergo universitete, apsigynęs mokslų daktaro laipsnį.
Ligoninė nusižiūrėjo jauną specialistą
Doktorantūros studijų Vokietijoje metais kaunietis gilinosi į kasos ir kepenų onkologijos sritį, naujus vėžinių ligų gydymo metodus. Išspausdino keletą straipsnių šia tema medicinos žurnaluose. P. Mocevičius.
P. Mocevičiaus žmona Reda mokslų daktaro vardą visuomenės sveikatos srityje apsigynė šiemet.
Šį laikotarpį medikas pamena kaip vieną intensyviausių savo gyvenime. Mokydamasis Vokietijoje P. Mocevičius vienu metu buvo ir rezidentas, ir magistrantas, ir doktorantas.
2006 metais baigęs Medicinos fakultetą ir įstojęs į penkerius metus trukusią LSMU chirurgijos rezidentūrą, jis dar neakivaizdžiai studijavo šio universiteto Visuomenės sveikatos fakultete.
Per metus jam teko šešis kartus grįžti į Lietuvą, į sesijas. Prieš apsigindamas daktaro laipsnį, Lietuvoje P. Mocevičius gavo visuomenės sveikatos vadybos magistro laipsnį.
Vyras juokauja, jog plėšytis buvo verta – studijuodamas Visuomenės sveikatos fakultete jis susipažino su būsima žmona. Grįžęs į Lietuvą tęsti mokslų jis dar kelerius metus važinėjo į Vokietiją, nes rašė doktoranto darbą. Tam reikėjo ir laiko, ir jėgų, ir pinigų.
P. Mocevičiaus studijos iš viso truko 15 metų. Jis yra baigęs dvi rezidentūras, kitaip sakant, įgijęs dvi specializacijas – bendrosios chirurgijos ir kraujagyslių chirurgijos.
Panevėžio ligoninėje jis nėra naujokas. Joje P. Mocevičius dirbo prieš porą metų, kai baigė pirmąją rezidentūrą ir gavo chirurgo diplomą.
Kaunietis atvažiuodavo į Panevėžio ligoninę kaip budintis gydytojas. Jam teko daryti ne tik planines, bet ir skubias operacijas į priėmimo skyrių atvežtiems ligoniams.
Prieš tai jis buvo dirbęs greitosios medicinos pagalbos gydytoju, Klaipėdos universitetinės ligoninės priėmimo skyriuje chirurgu. Šioje ligoninėje jis asistuodavo įvairių sričių chirurgams.
Pasak gydytojo, ši patirtis buvo labai naudinga, nes praktiškai susipažino su įvairiomis klinikinėmis situacijomis. Jam taip pat teko darbuotis ir Prienų ligoninėje.
P. Mocevičių traukė onkoginekologijos sritis, tačiau tuomečiai įstaigos vadovai jaunam, gabiam chirurgui pasiūlė studijuoti kraujagyslių chirurgijos rezidentūroje ir finansuoti studijas. Ligoninei trūko kraujagyslių chirurgų, įstaiga buvo suinteresuota parengti pamainą brandaus amžiaus čia dirbantiems specialistams.
Kaip žinoma, valstybė gydytojams suteikia galimybę nemokamai įgyti tik vieną specializaciją. P. Mocevičius jau turėjo chirurgo diplomą. Jis priėmė Panevėžio ligoninės pasiūlymą, juolab kad kraujagyslių chirurgijos sritis jam buvo įdomi.
Pirmoji darbovietė – lavoninė
Tapti gydytoju P. Mocevičius norėjo nuo pat vaikystės. Jo mama buvo medicinos felčerė. Vaikas matė, kaip mama padeda ligoniams, ir pats svajojo gelbėti žmones. Šeštoje klasėje jam į rankas pateko G. Lukomskio knyga „Noriu būti chirurgas“. Ją perskaitęs paauglys dar tvirčiau apsisprendė studijuoti mediciną.
Šeima, kurioje augo 4 vaikai – P. Mocevičius turi 2 brolius ir seserį – gyveno keli kilometrai nuo Kauno esančiame Noreikiškių kaime. Vairuotoju dirbęs tėvas lenkė vaikus prie mokslų, už tai gydytojas jam dabar dėkingas.
Labai gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą P. Mocevičius padavė pareiškimą ne tik studijuoti medicinos, bet ir architektūros. Iš paprastos šeimos kilęs vaikinas buvo girdėjęs, kad prioritetas teikiamas gydytojų ir šiaip ne eilinių žmonių vaikams.
Jis sulaukė kvietimų studijuoti ir medicinos, ir architektūros. Žinoma, pasirinko mediciną. P. Mocevičius .
JAV, Vokietijoje gyvenęs P. Mocevičius sako, kad grįžus iš užsienio ir Vilnius, ir Kaunas atrodo nedideli, tad Panevėžio kompaktiškumas, lėtesnis gyvenimo tempas jo netrikdo.
P. Mocevičius nenorėjo būti tėvų išlaikytinis. Dar mokydamasis pirmame kurse jis įsidarbino lavoninėje sanitaru. Būsimam medikui teko paruošti lavonus skrodimams ir atlikti kitus, mūsų akimis, itin nemalonius darbus. Taip pat dirbti lavoninėje naktimis. P. Mocevičius į savo pareigas žiūrėjo pragmatiškai, į emocijas nesileido.
Po antrojo kurso jaunuolis pasinaudojo studentams pasiūlyta galimybe išvažiuoti padirbėti ir pakeliauti po JAV. Šiuo pasiūlymu pasinaudojo ir metais jaunesnis jo brolis, studijavęs inžineriją.
Amerikoje kaunietis pasiliko. Pustrečių metų jis dirbo pačius įvairiausius darbus: picų išvežiotoju, viešbučiuose, parduotuvėse, statybose. Jis ieškojo galimybių tęsti medicinos studijas JAV, tačiau suprato, kad jam tai ne pagal kišenę. Susitaupęs pinigų jis grįžo į Kauną, įsigijo butą ir grįžo į universitetą.
„JAV praleisti metai man davė daug neįkainojamos gyvenimiškos patirties, gerai išmokau anglų kalbą, apkeliavau 45 iš 50 valstijų. Tačiau aš dar kartą įsitikinau, kad mano pašaukimas yra medicina“, – pasakojo P. Mocevičius.
Vedėjui teko mojuoti šluota
A. Čepkauskas tarp medicinos studijų taip pat buvo padaręs pusantrų metų pertrauką.
„Buvau suabejojęs, ar verta tiek daug investuoti į medicinos studijas. Mokslai trunka labai ilgai. Mano draugai jau buvo baigę studijas, pradėjo dirbti, o manosioms nesimatė galo. Mėginau studijuoti visuomenės sveikatą, tačiau supratau, kad šie mokslai ne man. Tai padėjo pasitikrinti, kad tikrai noriu būti chirurgu. Tad grįžau tęsti mokslų. Po 12 metų gavau kraujagyslių chirurgo diplomą“, – pasakojo medikas.
A. Čepkauskui, kaip ir A. Mocevičiui, studijų metais teko dirbti nekvalifikuotus darbus, kad nesėdėtų tėvams ant sprando.
Iš pradžių būsimas angiochirurgas įsidarbino valytoju ligoninėje.
„Pirmiausia turi mokėti laikyti šluotą, o paskui jau gali imti skalpelį“, – juokavo jis.
A. Čepkauskui teko padirbėti sanitaru, slaugu Ispanijos, Anglijos, Škotijos ligoninėse.
Beje, šioje šalyje jis pradėjo draugauti su savo būsima žmona, kurią Lietuvoje pažinojo tik iš matymo. Pasiūlęs pažįstamai merginai padirbėti Škotijoje, vėliau jis suprato, jog tai jam skirtas žmogus.
Džiaugiasi žemais šaligatviais
Beveik kiekvieną penktadienį grįžęs iš darbo A. Čepkauskas randa sukrautus lagaminus. Šeima vyro ir tėčio laukia pasirengusi lėkti į Kauną. Savaitgaliais Čepkauskai dažniausiai grįžta į savo gimtąjį miestą.
Gydytojas svarsto, jog galbūt paaugus vaikams ir Panevėžyje jiems susiradus draugų, jam su žmona teks keisti savo įpročius. Anot jo, Panevėžys idealus miestas gyventi, tik reikia išnaudoti vietos galimybes.
„Gaila, kad jis apmiręs, kadaise klestėjusi pramonė menkai prikelta. Jeigu čia ateitų daugiau investicijų, būtų sukurta daugiau darbo vietų, žmonės galėtų daugiau uždirbti, neabejoju, grįžtų jaunimas, atvažiuotų daugiau jaunų žmonių iš didmiesčių“, – mano A. Čepkauskas.
Gydytojui mūsų mieste labiausiai patinka žemi šaligatviai, dviračių takai. Šiltuoju metų laiku jis į darbą važinėja dviračiu. O stebina panevėžiečių įprotis viešumoje valgyti saulėgrąžas.
„Neįsižeiskite, bet išėjęs su vaikais pasivaikščioti aš matau daug saulėgrąžas spjaudančių žmonių. Kaune irgi yra jų mėgėjų, bet ne tiek daug, kiek Panevėžyje. Miestas nėra provincija, ir ne didelis kaimas, kaip kartais sakoma. Viskas priklauso nuo žmonių. Tiesiog reikia patiems pasitempti, atitinkamai elgtis“, – sako gydytojas.
Inga SMALSKIENĖ
