Vėlyvas penktadienio vakaras Tel Avive, pusė dvyliktos nakties, savaitgalio šurmulyje prie vieno populiariausių naktinių klubų stovi ir įnirtingai diskutuoja du jaunuoliai. Jų pokalbio objektas labiau nei netikėtas – jau antra valanda jie aptarinėja verslo planą.
Penktadienio vakaras – šabo pradžia. Nors pagal religines žydų tradicijas bei valstybės įstatymus, garantuojančius nedarbo dieną ir viešajam, ir privačiam sektoriui, šabas – poilsio ir maldos metas, gyvenant Tel Avive susidaro įspūdis, kad ilsimasi čia retai. Priešingai – šalis, plotu triskart mažesnė nei Lietuva ir turinti dukart daugiau gyventojų (7,8 mln.), tiesiog kunkuliuoja.
Ekstremumų šalis
Izraelis – ekstremumų šalis – vidurio čia nepaisoma: jei izraeliečiai kariauja, tai visomis išgalėmis ir iki galo lyg Japonijos samurajai, jei linksminasi, tai visą naktį – lyg pietų ispanai, o jeigu dirba, be poilsio iki galutinio tikslo – lyg amerikiečiai Silicio slėnyje. Visos šios savybės, istorija, geografija ir kultūra Izraelį pavertė tuo, kas jis yra šiandien: antra pagal „startup‘ų“ – pradedančiųjų įmonių –skaičių šalimi pasaulyje (4 000 „startup‘ų“, iš kurių net 3 500 rinkoje gyvuoja ilgiau nei 10 metų) ir trečiąja šalimi po JAV ir Kinijos, NASDAQ biržose.
Nepriklausomą valstybę 1948 metais įkūrę tradiciškai žemės ūkiu užsiimančioje Palestinos žemėje izraeliečiai beveik iš karto suprato, kad apelsinų ir pomidorų metas jau praėjo. Tad į aukštąsias technologijas investuoti pradėjo vieni pirmųjų – politinis sprendimas investuoti į tyrimų plėtrą priimtas daugiau nei prieš dešimtmetį, ir šiandien šiai sričiai Izraelis skiria 4,5 proc. savo BVP (Lietuvoje skiriama 1 proc., ES vidurkis – kiek mažiau nei 3 proc.). Technologinei sričiai pradėjus augti į žaidimą įsitraukė ir vadinamieji verslo angelai, šie privatūs rizikos kapitalo veikėjai į Izraelio „startup‘ų“ veiklą kasmet investuoja apie 1 mlrd. JAV dolerių.
Investicijos atsipirko
Toks politinis manevras šaliai atsipirko greitai: Izraelio eksporto konjunktūroje aukštųjų technologijų dalis sudaro 45 proc., tai 18,4 mlrd. dolerių kasmet. Tačiau tai neturėtų nieko stebinti, kai eksportuojama iš šalies, kur kompiuterizuota beveik viskas: izraeliečiai yra vieni pažangiausių gydant vėžį, taip pat pirmieji sukūrė mikroskopinę, į piliulę įmontuojamą, diagnostinę vaizdo kamerą, jie bene pažangiausi diegiant saulės energijos jėgaines ir drąsiai kalba apie elektromobilių gamybą.
Net Izraelio karvės priverstos nešti šį aukštųjų technologijų jungą: tyrimais čia optimizuojamas kiekvienas su žemės ūkio produkcija susijęs žingsnis, tad čia karvės pieno duoda daugiausia (viena karvė duoda 12 tūkst. litrų per metus, palyginkime – 6 tūkst. litrų Europoje ir JAV), o kviečiai vandens sunaudoja mažiausiai.
Atrodytų, kad ekonomiškai ir technologiškai ši maža šalis daro stebuklus, tad galėtų tapti pavyzdiniu modeliu tokioms mažoms ir sparčiai besivystančioms šalims kaip Lietuva, kur teritorijos plotas nėra toks didelis, o darbo jėga nėra tokia pigi, jog galėtume konkuruoti su ekonomikos milžinėmis žemės ūkio ar industrinės gamybos srityse. Tačiau kokia viso to kaina?
Nuolatinė karo baimė
Izraelio žvalgybos duomenimis, į šalį kiekvieną akimirką nukreipta apie 200 tūkst. raketų, šalis per savo trumpą istoriją jau išgyveno 9 karus, karinė tarnyba čia privaloma kiekvienam (merginoms – 2 metus, vaikinams – 3 metus), o ją baigus kasmet po vieną mėnesį esi priverstas praleisti rezervinėse pratybose.
Karas Izraelyje – kiekvieną akimirką galintis įvykti reiškinys, tad vienas pirmųjų dalykų atvykus gyventi į Izraelį – artimiausių slėptuvių paieška. Nors karo nuojauta tvyro ore, kavinėse sėdintys, autobusais važinėjantys ir parduotuvėse sėdintys uniformuoti, savaitgaliui namo grįžtantys kareiviai apie tai nuolat primena, atmosfera čia anaiptol nėra depresyvi.
„Kas svarbu – yra dvigubai svarbu, kas nesvarbu – perpus nesvarbu“, – kartą pasakė vienas Izraelio ekonomistas, paprašytas trumpai apibūdinti šalies charakterį. Ir buvo teisus: karinės industrijos plėtra davė stiprų postūmį technologijoms plėtoti ir tvirtam charakteriui formuoti, tačiau dėl nuolatinės grėsmės gyvenimo ritmas čia nestabdomas. Priešingai, stengiamasi efektyviai išnaudoti kiekvieną minutę – nesvarbu, ar ji būtų skirta darbui, deryboms, ar linksmybėms.
Autoritetų nepaiso
Nesibaigiančios kovos gyventojams įskiepijo išgyvenimo geną ir išskirtinį izraeliečių būdą, kurį Danas Senoras ir Saulas Singeris savo knygoje „Idėjų šalis“ (Startup Nation: The Story of Israel‘s Economic Miracle) vadina chutzpah. Tikslaus vertimo nei į lietuvių, nei į kurią kitą kalbą nėra, tačiau chutzpah galėtų būti apibūdinamas kaip drąsos, arogancijos, tiesmukiškumo ir iššūkių derinys. Ir viešajame, ir privačiajame sektoriuje, ir net armijoje hierarchinių struktūrų vaidmuo kur kas mažesnis nei kur kitur.
Kitas ne mažiau svarbus Izraelio ekonominės sėkmės aspektas – ypatinga imigracijos politika. Izraelis turi daugiausia imigrantinės kilmės piliečių, kurių dauguma – grįžimo teisę, aliyah, turintys žydai. Dar 1948 metais žydų kilmės piliečių skaičius siekė vos 650 tūkst. (6 proc.), šiandien šis skaičius – 6 mln. (80 proc.) Vienas didžiausių populiacijos augimų įvyko po SSRS griūties, kai apie 1 mln. buvusios Sąjungos piliečių emigravo į Izraelį. Didelė dalis jų turėjo aukštąjį inžinerinį išsilavinimą – tai tapo reikšmingu indėliu technologijos sričiai.
Dėl karinės prievolės ir tradicija tapusių vienų metų atostogų Indijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje „normaliai“ gyventi izraeliečiai pradeda palyginti vėlai: universitetinį išsilavinimą įgyja maždaug 25-erių, šeimas kuria dar vėliau. Vaikų gimstamumas taip pat nėra įspūdingas: 2–3 vaikai šeimoje.
Tai nebūtų didelė grėsmė, jei ne kitos dvi sparčiai augančios ir nuo karinės tarnybos atleistos populiacijos šalies viduje: arabai, sudarantys kiek daugiau nei 20 proc. piliečių, dėl diskriminacinių įstatymų bei sudėtingos politinės padėties tradiciškai įgyjantys prastesnį išsilavinimą ir turintys mažiau galimybių darbo rinkoje, ir žydų ortodoksai, į darbo rinką net nepretenduojantys, studijuojantys Torą ir už tai gaunantys valstybės paramą.
Šios dvi grupės auga sparčiausiai: 5–6 vaikai šeimoje, šalies resursų sunaudoja atitinkamai nemažai, į „startup‘ų“ veiklą įsitraukia retai. Jei tokios demografinės tendencijos išliks, 2040 metais dviejų socialinių grupių palikuonys sudarys per 80 proc. visų mokyklinio amžiaus vaikų. Tad Izraeliui arba teks atsisakyti aukštų ekonominių svajonių, arba arabus ir žydus ortodoksus pradėti integruoti į ekonominę sistemą.
Būti pasiryžus viskam
Keletas vieno pažįstamo, į „startup‘ų“ veiklą įsitraukusio daugiau nei penkerius metus, atsiliepimų: „Jei nori sukurti savo „startup‘ą“, turi būti pasiryžęs viskam. Dirbti programuotoju, kūrėju, derybininku, buhalteriu ir sanitaru. Čia nėra nei fiksuotų darbo valandų, nei stabilaus atlyginimo, nei socialinių garantijų. Liūdniausia, kad nėra garantuotos sėkmės – gali visą gyvenimą taip ir dirbti dėl savo idėjos, o sėkmės akimirkos ir nesulaukti.
Tai psichologiškai sunku, tuo labiau jog kaltinti taip pat nėra ko. Visa atsakomybė – tavo vieno reikalas. Gyvenimas Izraelyje taip pat turi savų specifiškumų – viena vertus, gera kultūrinė reputacija praverčia ieškant naujų investuotojų, tačiau kartais konkurencinė aplinka tiesiog smaugia: visada turi atminti, kad tavo rytojaus konkurentas turbūt sėdi greta geriant rytinę kavą.“
Faktai: Izraelio „startup‘ai“
Izraelyje veikia 4 000 „startup‘ų“, iš kurių net 3 500 rinkoje gyvuoja ilgiau nei 10 metų
Izraelis yra trečioji šalis po JAV ir Kinijos pagal savo įmonių kiekį NASDAQ biržose
Verslo angelai į Izraelio „startup‘ų“ veiklą kasmet investuoja apie 1 mlrd. JAV dolerių
Šalies eksporte aukštųjų technologijų dalis sudaro 45 proc. – apie 18,4 mlrd. dolerių kasmet
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr.36(98), spalio 1-7 d.), rubrikoje „Skaitmeninė karta“