Seimas jau antrą kartą ketina didinti PVM ir taip 230 milijonų litų šiemet išleis nebe Lietuvos gyventojai bei įmonės, o valdžia. Pirmasis PVM, pelno, akcizų, Sodros įmokų kėlimas valstybės naudai šiemet perskirstė virš dviejų milijardų litų. Iš būsimųjų pensininkų buvo atimta dalis jų įmokų į privačius fondus.
Jei suskaičiuotume vidutines pajamas gaunančio žmogaus pensiją po 30 metų, tai ji būtų 13,5 tūkst. litų mažesnė. Vien iš tų, kuriems šiandien yra iki 35 metų valdžia pasisavino apie 5,7 milijardus litų.
Kaip suplonėjo valdžia? Biudžeto išlaidų mažinimas balandį sutaupė apie 1,1 milijardą litų. Siūlomas papildomas biudžeto karpymas tesiekia vos 250 milijonų, ir panašu, kad ir šios menkos sumos nepavyks nurėžti nuo 25,8 milijardo litų siekiančių valstybės biudžeto išlaidų. Valdžia nesutinka mažinti savo algų.
Ekonomika traukiasi, mažėja biudžeto pajamos. Biudžeto įplaukos mažėja ir dėl keliamų mokesčių sukuriamo Lafero efekto – keliant mokesčius, biudžeto pajamų surinkimas nedidėja proporcingai, o gali pradėti net mažėti. Šis dėsnis veikia, nepriklausomai nuo to, kad valdantieji jį ignoruoja. Biudžeto pajamos mažėja žymiai daugiau nei išlaidos, tad biudžeto deficitas šiemet sieks apie 5 milijardus litų. Deficitą reikia finansuoti paskolomis, kurių palūkanos siekia ir 8-9 procentus. Po dešimties metų teks grąžinti beveik 10 milijardų litų. Tiek kainuoja valdžios užsispyrimas nemažinti išlaidų. Šį valdžios išlaidavimą apmokės ne ateities pensininkai, o šios dienos vaikai. Keista konservatorių meilė vaikams – skatinti gimstamumą ir kiekvienam pasaulį išvystančiam kūdikiui padovanoti po skolą, kurią užaugęs jis turės grąžinti, mokėdamas didesnius mokesčius.
Valdžia sako, kad mielai mokesčių nekeltų ir deficitą likviduotų, bet nežino, kaip dar mažinti išlaidas. Prašo pateikti pasiūlymus, kaip karpyti. Pasiūlymai valdžiai skambėjo nuolat ir iš skirtingų lūpų. LLRI pateikti pasiūlymai dėl valstybės biudžeto išlaidų mažinimo jiems pasirodė juokingi. Pasiūlymas subalansuoti Sodrą, išmokas indeksuojant pajamų surinkimo koeficientu – per radikalus. Kiti siūlymai jiems „per smulkūs“ kad pakeistų padėtį.
Galima pateikti šimtus karpymo pasiūlymų, tačiau valdžia vėl ras argumentų, kodėl kirpti negalima. Šis „dialogas“ tęsis be galo, nes yla jau išlindo iš maišo – karpyti išlaidų valdžia tiesiog nenori. Jei norėtų, rastų ir pati, nes kam jei ne asignavimų valdytojams geriausiai matyti, kokios išlaidos šiandien yra prabanga. Burtų lazdelės karpyme nėra – nebus tokio sprendimo, kur vienu mostu būtų sutaupyta du trys milijardai. Na, išskyrus minėtą pasiūlymą dėl Sodros subalansavimo. Dažniausiai karpymas vyksta mažomis žirklutėmis - litas prie lito, tūkstantis prie tūkstančio, milijonas prie milijono. Taip taupo visi, pradedant šeima, baigiant įmone. Tas pats galioja ir valdžiai, tik noro reikia. Karpyti reikia karpymo būdu.
