Iš darbo neša ne tik muilą ar tualetinį popierių: kodėl lietuviai vagia darbe?

Tačiau, pasirodo, darbuotojai darbovietės teikiamais privalumais piktnaudžiauja ne būtinai dėl prastos finansinės padėties, bet dėl paprasto nesusikalbėjimo ir informacijos trūkumo.

Portalo tv3.lt kalbinti pašnekovai teigia, kad sprendimas yra gan paprastas – jeigu yra nustatytos aiškios taisyklės, visos pusės viena kita pasitiki ir nepiktnaudžiauja, nebereikia nei kontrolės, nei sekimo, nes vogti iš savo „šeimos“ tiesiog nekyla ranka.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Naujas Muziejų įstatymas: nebelieka respublikinių muziejų, atsiras darbuotojai emeritai

„Just Eat Takeaway“ Jungtinėje Karalystėje atleis 1,7 tūkst. darbuotojų

Šešios šalies įmonės ketina atleisti beveik 200 darbuotojų

Mažėjantį vagysčių iš darboviečių skaičių taip pat lėmė padidėjęs kultūros lygis ir technologijos, kurių dėka atsekti tokius atvejus yra labai lengva. Tačiau neretai sekti ar gaudyti vagių įmonėms net neapsimoka.

Jei nėra taisyklių, nėra ir pažeidimo

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė neslėpė, kad iš darbdavių yra tekę girdėti įvairių nutikimų ir netgi linksmų istorijų. Tačiau tai, anot jos, nėra didžiulė problema.

Pirmininkės nuomone, darbuotojai iš darbo vietų vagia ne iš keršto ar pykčio – tą daro dėl sunkios materialinės padėties: „Bet tokių yra mažai, kad reikėtų atskirai kažką svarstyti ir sakyti, kad tai yra problema. Darbdavys turi visus įrankius ir gali sukontroliuoti procesus – tokius, kaip tušinukų dalinimas, visų gėrių prieinamumas ir pan.

Taip, kartais stebina tokie dalykai, kaip tualetinio popieriaus vogimas, bet visa tai daroma tikrai ne iš gero gyvenimo. Bet mes, kaip profsąjungos, turime nerašytą etikos kodeksą – esame pasakę, kad nuo vagysčių ir alkoholio vartojimo darbovietėse mes nesaugosime ir darbuotojas turi prisiimti savo asmeninę atsakomybę, jeigu kaltas, ir už tai atsakyti.“

I. Ruginienė atkreipia dėmesį, kad vagystės yra šiurkštus pažeidimas. Tačiau viskas esą priklauso nuo darbovietėje nustatytų taisyklių. Darbdavys turi pasirūpinti, kad tos taisyklės būtų aiškios ir detalios.

Anot pašnekovės, jeigu taisyklėse nurodyta, kaip darbuotojas turi elgtis ir ko neturi daryti, bet to nesilaiko, tai yra akivaizdus taisyklių pažeidimas. O jeigu taisyklių nėra, negalima sakyti, kad jos pažeistos.

Kaip pavyzdį ji pateikia darbo automobilį. Jeigu darbdavys leidžia darbo automobiliu nuvykti asmeniniais reikalais, leidžia važiuoti iš darbo namo ir atgal, tai darbuotojas tą darydamas nieko nepažeidžia. Jei tokio susitarimo nėra, tada jau kyla klausimų.

„Arba jeigu darbdavys nuperka užkandžių, gėrimų ir sako, kad darbuotojai gali naudotis, tai būtų labai keista, jei darbdavys baustų už tai, kad darbuotojas tuo naudojasi“, – svarstė I. Ruginienė.

Darbuotojų sekimas problemos neišspręs

Profsąjungų atstovė darbuotojams pataria nepiktnaudžiauti ir vadovautis darbovietėje nustatytomis taisyklėmis. Jų besilaikantis darbuotojas ne tik bus vertinamas darbdavio, bet darbdavys taip pat neturės prie ko prikibti. 

„Abi šalys turi laikytis įsipareigojimų, nes kas būtų, jei darbdavys pradėtų jų nesilaikyti? Taip irgi dažnai nutinka ir tuomet darbuotojui tenka eiti į darbo ginčų komisiją“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

I. Ruginienė įžvelgia ir kitą medalio pusę – jeigu darbdavys nepagrįstai seka darbuotojus, kiek jie vandens nugėrė, su kuo ir apie kalbėjo, stato kameras, skaito el. laiškus, tai jau yra darbdavio piktnaudžiavimas.

Pasak pašnekovės, kad tokių atvejų nebūtų, turi vyrauti sveiki santykiai ir abi pusės turi nepiktnaudžiauti.

Anot jos, kuomet darbdavys su darbuotoju elgiasi gerai, suteikia visas sąlygas vykdyti darbo užduotis ir pakankamai už tai atlygina, o darbuotojas gerai vykdo savo pareigas, tada tokių klausimų net nelieka. Yra auginamas pasitikėjimas ir supratimas, kad dirbama dėl bendro gėrio, o vėliau to gėrio vaisias dalinamasi tarpusavyje.

Vandenį iš darbo naudojo plaukams skalauti

I. Ruginienė prisiminė, kad viena linksmiausių istorijų, kurią pasakojo darbdavys, buvo tai, kad darbovietėje buvo pastatyti bakai su geriamu vandeniu, kurie labai greitai dingdavo.

„Darbdavys nesiskundė, bet nespėjo pirkti – vanduo taip greitai dingsta, atrodo neįmanoma tiek išgerti net fiziškai. Pasirodo, viena moteris pildavosi į butelius tą vandenį, nes jis labai geras  plaukams skalauti. Minkštas, matyt, išfiltruotas.

Tokios kuriozinės situacijos. Bet tas buvo išspręsta jokiu būdu ne per nuobaudas, bet tiesiog su darbuotojais pasikalbėjus. Ir labai greitai viskas užsibaigė“, – pasakojo pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad žmonės nebūtinai piktybiškai kažkuo naudojasi ar ima. Dažniausiai taip būna, kai žmonės nėra tinkamai supažindinti ar supratę vidaus darbo taisyklių. Profsąjungų pirmininkės teigimu, kai darbdavys pasižiūri atsainiai ir neišaiškina taisyklių, darbuotojas daro savo išvadas.

„Bet kokiam sklandžiam darbui reikia susėsti dviem šalims ir susišnekėti. O tada jau galima kalbėti apie piktybišką ar nepiktybišką veiksmą.

Jei nėra taisyklių ir darbovietėje yra ledų šaldytuvas, iš kurio kiekvienas darbuotojas gali ateiti ir pasiimti ledų, tai negalima kaltinti, jei žmogus po 3 ar 4 porcijas per dieną suvalgo“, – pridūrė I. Ruginienė.

Prie vagysčių mažėjimo prisidėjo technologijos

Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko nuomone, anksčiau nemokami tušinukai labai akis viliojo, tačiau dabar laikai – kitokie.

„Pats labai gerai prisimenu, kai 1990-aisiais nuvažiuoji į užsienį, visokias maikutes, tušinukus dovanoja. Kažkaip labai magėjo gauti. O dabar į tai žiūri atsainiai ir supranti, kad tai – tik darbo įrankis“, – kalbėjo pašnekovas.

Ji nurodė, kad darbdaviai neturi nuogąstavimų, kad dingsta tušinukai ar kiti panašūs dalykai, tačiau, kaip bebūtų keista, kartais tenka tualetuose skystą muilą pririšti:

„Kažkaip žmonės įsigudrina, bet tai būna, sakykime, žemesnės kategorijos darbo vietose, kai žmogus prisispaudžia 100 ml muilo ir labai džiaugiasi.“

D. Arlauskas įvardija, kad vagysčių darbo vietose mažėja dėl dviejų svarbių dalykų.

Vienas iš jų – tai technologijos. Pavyzdžiui, jei žmonės kalba telefonais darbovietės sąskaita arba skambina į užsienį, programos parodo, kas ir kiek tą darė.

Taip pat labai daug dalykų persikėlė į virtualią erdvę, taigi labai lengva pastebėti, kai kažkas dingsta. Pavyzdžiui, jeigu anksčiau būdavo sunaudojama 1000 blokų popieriaus spausdinimui ir vienas buvo sunaudojamas papildomai, tą sunku pastebėti. Bet jeigu dabar sunaudojama 10 blokų ir dar vienas papildomai, tai jau labai akivaizdžiai matosi.

„Nebent, žinoma, maisto pramonėse ar parduotuvėse darbuotojai išneša saldainių, mėsos ar kitų produktų. Bet jei ir pavagia keletą procentų, tai niekas neskaičiuoja, nes sugauti tuos žmones kainuotų daug daugiau“, – atkreipė dėmesį darbdavių atstovas.

Anot jo, vagysčių mastas labai sumažėjęs ir dėl pakilusių kultūros bei pragyvenimo lygių. Jei atkūrus nepriklausomybę žmonės taikėsi į viską, kas nemokama, dabar vertė yra kažkur kitur – kam vogti, jei viso to tau nereikia?

Kaip tvarkomasi su darbuotojų vagystėmis?

Kalbėdamas apie rimtesnes vagystes, tokias, kaip prekių neįmušimas į kasą, piktnaudžiavimas darbuotojų nuolaidų kodais ar kortelėmis, D. Arlauskas sako, kad jas pastebėti nėra taip paprasta.

„Vis tik jeigu klientų klausia, ar reikalingas čekis, o jie atsako, kad ne, tai atsiranda galimybė, kad darbuotojas tuos pinigus pasisavins. Bet vėlgi yra programos, kurios aiškiai surašo, kiek buvo kotletų, kiek jų liko ir kiek turėjo įplaukti pinigų.

Mane visada stebindavo tik tai, kodėl dar iki šiol tie nefiskaliniai čekiai yra naudojami, man tai – mistika. Bet kavinės vadovui tą sukontroliuoti nėra sudėtinga, jei jis yra ir savininkas. O jeigu tu pasamdysi direktorių, jau prasideda cirkai ir kyla pasitikėjimo klausimas. Mes žinome ne vieną tokį atvejį. Kai pasamdai vadovą ir pats procese nedalyvauji, tai iki apgavystės – vienas žingsnis“, –  įžvalgomis dalinosi pašnekovas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad jeigu darbovietėje stovi nemokamas kavos aparatas, darbuotojai tos kavos litrais neišgers. Jeigu būtų kotletų ar limonado buteliukų, tada galbūt kas nors ir įsidėtų į kišenę.

Vis tik darbdavių atstovas nurodo, kad tokie aparatai dažniausiai pastatomi organizacijose, kur darbuotojai – sąmoningi, o įmonės kultūra – aukšto lygio. Taip pat tokie dalykai stovi matomose vietose, todėl vogti būtų tiesiog blusinėjimas:

„Toks darbuotojas būtų labai greitai pastebėtas ir greitai iš kolektyvo išmestas, nes yra nerašyta taisyklė, kad darbuotojai vieni kitus mato. Ir jeigu įsidėsi į kišenę, kitiems kils klausimas, kodėl dedi – ateik, išgerk ir viskas.“

Kalbėdamas apie darbo apmokamą kurą darbdavių atstovas nurodė, kad kiekvieną mėnesį biudžetuose yra patvirtinta, kokia yra kuro norma. Niekas kiekvieno litro neseka ir neskaičiuoja, tačiau iškart mato, jei buvo išnaudota daugiau.

Jo teigimu, gyvenime viskas savaime susidėlioja. Jeigu yra aiški įmonės kultūra, darbuotojai mėgaujasi darbovietės teikiamais privalumais ir laisvai jaučiasi, jiems neniežti rankos kur nors įkišti. Taip, anot D. Arlausko, auga žmonių savivertė:

„Ten, kur nėra įmonės kultūros ir savivertės, vadovas darbuotojus laiko tarnais ar žemo lygio samdiniais, darbuotojai negerbia vadovo ir gali sau leisti tam tikrą nukrypimą nuo moralės normų.“

Prašyti pinigų už atsispausdintą lapą būtų gėda

Paklaustas, kaip vertina darbuotojų įprotį darbe atsispausdinti keletą lapų asmeninėms reikmėms, D. Arlauskas nurodė, kad, jeigu yra pasitikėjimas, tai kokio nors bilieto atsispausdinimas tikrai nėra nusižengimas.

„Man niekad nekilo klausimas, kiek ten tų lapų viršaus atspausdina, kas nesusiję su įmone. Aš žinojau tokių atvejų ir tikrai nereikalausi, kad darbuotojas už tai sumokėtų centus, nes tai centus ir kainuoja. Jei paprašyčiau darbuotojo sumokėti 20 centų, įsivaizduokite, kaip tas darbuotojas žiūrės į mane. Lygiai taip pat aš jo vietoje žiūrėčiau į tą vadovą, jei jis iš manęs prašytų 20 centų.

Kultūra nėra surašyta, ji tvyro ore, ją reikia jausti. Kai pasitikėjimas ir savivertė koreliuoja tarpusavyje, nekyla klausimas, ar čia reikia kažką kontroliuoti, ar nustatyti kažkokias normas – tai savaime aišku. Sakai, na, bičiuliai, nepiktnaudžiaukime, na, susitariam. Ir viskas. Daugiausia, manau, taip ir vyksta“, – kalbėjo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius.

Geriausias sprendimas

D. Arlauskas svarstė, kad jeigu žmonės dirba saldainių fabrike, jiems gali kilti pagunda prisikrauti saldainių į namus. Tačiau jei įmonė darbuotojams siūlo įsigyti 1 kg saldainių su darbuotojo nuolaida, tada jiems nekils tokios pagundos.

Pašnekovas pamini ir rizikos laipsnį – darbuotojas gali mėginti įsidėti 5 saldainius, bet yra tikimybė, kad jį išeinantį apieškos apsauginis. 

Jo įsitikinimu, labai geras pavyzdys yra taikomi nauji materialinio skatinimo modeliai. Įmonė sako, kad jeigu įmonės pelnas viršys nustatytas normas, pavyzdžiui, 10 proc., viršyta dalis atiteks jiems. Tarkime, jei bus 11 proc., tas 1 proc. bus padalintas visiems darbuotojams.

„Žinau kelias įmones, kurios tą modelį naudoja ir niekam nekyla klausimų, kad iš įmonės galima kažką vogti. Darbuotojai vienas kitam padeda, jei kažkas vagia, kiti pyksta, nes taip yra vagiama ir iš jų. Tų įmonių vadovai pasakojo, kad viskas labai pasikeitė, apskritai nereikia nieko slėpti, kontroliuoti, nes visi yra kaip viena šeima, o šeimoje nereikia vogti.

Taigi reikia ieškoti naujų būdų, kaip motyvuoti darbuotojus, kad jiems nereikėtų vogti. Vienas iš labai pasiteisinusių būdų ir yra tam tikros pelno dalies atidavimas darbuotojams“, – kalbėjo D. Arlauskas.