Ar verta imtis verslo, kai vos ne kasdien kalbama apie ekonomikos sąstingį, įmonių bankrotus, mažėjantį perkamumą? Pakruojietis Virginijus Zemeckis įsitikino, kad Pakruojyje asmeniniam verslui nišų surastų bet kuris darbštesnis vyras.
Į darbą – saulei tekant
Pakruojietis Virginijus Zemeckis kiekvieną darbo dieną keliasi saulei tekant ir gerokai prieš penkias išvažiuoja į darbą. 43 metų vyras šiuo metu vienos įmonės yra pasamdytas miško tvarkymo darbams.
Šiltesnę dieną miške darbą baigia kiek po vidudienio, nes tarp medžių, kur beveik neužpučia vėjas, dirbti iš peties kapojant krūmokšnius aplink sodinukus yra nepakeliamai tvanku ir karšta.
„Pailsiu kiek ir popiet važiuoju pagal užsakymą“, – apie įprastą darbo dieną pasakoja V. Zemeckis.
Vyras laikraštyje pasiskelbė galįs nupjauti žolę ar iškirsti brūzgynus, o tada ir pasipylė skambučiai su užsakymais išpjauti žolę negyvenamoje sodyboje, apleistame sode ar padėti vienišai moteriai nušienauti žolę prie sodybos.
V. Zemeckis dar pernai ėmėsi individualios verslo veiklos, nusipirko vadinamąjį trimerį žolei pjauti, susiremontavo motorinį pjūklą pjauti medžiams ir uždarė Darbo biržos duris.
„Buvau bedarbis, kaip ir dabar daugelis mano pažįstamų, gyvenau iš kelių šimtų litų bedarbio pašalpos. Bet dabar dirbu ir uždirbu daug daugiau, moku mokesčius ir bedarbio gyvenimo nenoriu prisiminti“, – savo apsisprendimu imti susikurti sau darbo vietą Virginijus patenkintas ir šiandien.
Uždarbio lieka ir kelionėms
V. Zemeckis pripažįsta, kad dirba daug, tačiau savo darbo laiką gali planuoti, o svarbiausia – šeimos pajamos gerokai padidėjo.
„Anksčiau į parduotuvę atėjęs su šeima, pirmiausiai žiūrėdavau į pigiausių produktų lentyną. Negailėdavome tik vaiko kokybiškesniam ir dėl to brangesniam maistui“, – prisimena Virginijus.
Taupyti ir dabar išliko įprotis. Tačiau uždarbis leidžia atidėti didesniam pirkiniui ir sutaupyti vienai kitai šeimos pramogai ar netolimai vasaros išvykai.
Ketvirtus metus Pakruojyje gyvenantis vyras neretai ima stebėtis, kad kiti jauni vyrai, užuot ėmęsi kokios nors darbinės veiklos, stumia laiką gyvendami iš bedarbio pašalpos.
Vyras sako, kad pradžia nebuvo sudėtinga: tereikėjo Mokesčių inspekcijoje užregistruoti individualią veiklą pagal pažymą.
Dabar jo didžiausias kasdienis „popierizmas“ –- registruoti žurnale pajamas ir kas mėnesį susimokėti sveikatos draudimo mokestį.
Metų pabaigoje nuo visų pajamų reikėjo sumokėti gyventojų pajamų mokestį.
Klientės – vienišos moterys
V. Zemeckio kišenėje suskamba telefonas.
Po pokalbio paaiškina: „Skambino vieniša moteris, prašė nupjauti seniai negyvenamoje sodyboje žolę“.
Tokių užsakymų V. Zemeckis per savaitę gauna ne vieną.
„Dažniausiai skambina moterys. Daug yra vienišų, kurių vyrai, sūnūs išvažiavo dirbti į užsienį, o jos liko tvarkytis vienos namų ūkiuose. Joms ne pagal jėgas išpjauti žolę prie namų, prižiūrėti geresniems laikams paliktų sodybų aplinką neturint tam specialių prietaisų“, – sako Virginijus.
Imtis veiklos trūko žinių
V. Zemeckis pasakoja, kad daugelis jaunų bedarbių domisi, kaip jam sekasi, tačiau patys tuo užsiimti nesiryžta.
„Man atrodo, apie galimybes pačiam susirasti legalaus darbo žmonės žino per mažai. Ir aš nežinojau, kol tai išbandęs bičiulis nepatarė man imtis tokios veiklos. Iki tol viskas atrodė daug sudėtingiau“, – juokiasi V. Zemeckis.
Nors sakoma, kad Pakruojyje nėra darbų ir niekam nieko nereikia, V. Zemeckis tvirtina matantis ne vieną galimybę imtis individualios veiklos.
„Nesu linkęs blaškytis ir kol kas nenoriu nieko keisti. Imantis verslo, reikia ne tik pinigų, bet ir žinių, patyrimo. Manau, kad man tas laikas dar neatėjo. Svarbu išlaikyti tai, ką turiu dabar: darbą miške ir pastovius klientus peraugusiai žolei ir krūmams pjauti“, – perspektyvas kurti tokių paslaugų įmonę V. Zemeckis kol kas palieka ateičiai.
Janina VANSAUSKIENĖS