„Net ir labai sėkmingai dirbdamas samdomą darbą, milijonieriumi netapsi,“ – patogaus gyvenimo mitą sugriauna vienas pirmųjų investuotojų šalyje Vaclovas Šleinota. Ekonomistas, pramonininkas bei verslininkas nuramina patardamas finansinės nepriklausomybės siekti investuojant ir traktuoti tai tiesiog kaip dar vieną būdą tvarkyti asmenines lėšas.
Šiuolaikinėje visuomenėje jaunas žmogus kaip vieną svarbiausių tikslų dažnai nurodo finansinę nepriklausomybę. Kaip ją pasiekti?
Jauniems žmonėms reikia pagaliau persiorientuoti ir patiems imti siekti savo finansinės nepriklausomybės. Mes, lietuviai, esame tikri kraštutinumų mėgėjai – nuo darželio mokome vaikus dainuoti, šokti, bet kol kas pamirštame išmokyti svarbiausio – kaip reikia gyventi.
Gyvenimas juk yra prekiniai–piniginiai santykiai, o vaikai vis dar sulaukia pilnametystės neišmanydami ekonomikos pagrindų. Būtent mano karta mokėsi daugiau iš gyvenimo, praktikos, o ne iš teorijos. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau už padarytas klaidas tenka brangiau mokėti.
Manau, kad dar darželyje derėtų pradėti vaikams aiškinti, iš kur atsiranda pinigai, kam jie reikalingi, kaip tvarkyti asmenines lėšas. Tada net ir jaunoji karta suprastų, jog reikia stengtis, kad pinigai gamintų pinigus. Kitaip tariant, reikia juos įdarbinti, kad jie taptų tavo bendradarbiais – ne tik dirbtų, bet ir uždirbtų. Man patiko kažkada „Šluotoje“ pastebėta karikatūra: sėdi pyplys pirmokas klasėje kažkur Amerikoje ir pakėlęs ranką klausia: „Mokytoja, o kada mokysimės daryti biznį?“
Ką reikia žinoti žmogui, norinčiam pradėti investuoti?
Investavimas yra tiesiog viena iš asmeninių lėšų tvarkymo priemonių. Sakoma, kad 20 procentų žmonių yra verslūs, bet, norėdami tuo pasinaudoti, privalome suprasti ekonomikos veikimo principus. Neabejoju, kad yra genijų, kurie moka nesimokę, bet likusiems reikalingos teorinės žinios – prisiskaitęs laikraščių rinkos ekonomikos sąlygomis nelabai pakonkuruosi. Žinoma, dabar yra specialių žurnalų, kurie pataria, kaip investuoti, taip pat, nors ir praėjo pats bumas, rekomenduoju perskaityti Roberto Kiyosaki'o knygas „Du tėčiai – turtingas ir vargšas“ bei „Pinigų srauto kvadrantas“.
Vis dėlto, kaip minėjau, labiausiai pasimokome iš savo klaidų. Investicijų pasaulyje tai itin akivaizdu, nes rizika auga proporcingai galimybei uždirbti: kuo didesnė tikimybė uždirbti, tuo daugiau gali pralošti.
Rinkos ekonomikoje iš tiesų veikia ir krikščioniška moralė, ir dešimt Dievo įsakymų, iš kurių vienas svarbiausiųjų – negalima meluoti. Tai ne teatras, kuriame vertinamas aktorių vaidybos meistriškumas ir sugebėjimas įtikinti melu. Rinkos ekonomikoje melas partneriams ar sau iš viso nėra toleruojamas; jei ko nors nežinai, pirmiausia turi tai pripažinti. Džiaugiuosi, kad aš sau tai pripažinau nuo pat pradžių.
Be to, reikia suvokti, kad net ir labai sėkmingai dirbdamas samdomą darbą iš atlyginimo nepasistatysi nei namų, nei vasarnamių, tikrai netapsi milijonieriumi. Tarkime, jei per mėnesį į rankas gauni iki 20 000 Lt, gali užsitikrinti saugią kasdienybę, perkant nereikia sukti galvos dėl kainų ir per daug neskaičiuodamas per metus sutaupai apie 120 000 Lt. Bet šie pinigai realiai nedirba tol, kol nėra investuojami. Taigi, investuoti reikia tuomet, kai atsiranda papildomų lėšų – lieka iš įprasto kas mėnesį gaunamo atlyginimo, patenkinus ne itin ambicingus buitinius poreikius. Rizika pinigais, skirtais kasdienėms išlaidoms, pateisinama tik tada, jei visiškai nėra jokių kitų galimybių. Žinoma, kiekvienu gyvenimo atveju mes privalome ne tik žinoti savo tikslus, bet ir įvertinti galimybes, t. y. apsispręsti, koks jų diapazonas. Ar norime gyventi ties galimybių riba, ar saugiai, su neišnaudotu rezervu – tą kiekvienas sprendžia asmeniškai.
Ar šeima, kurios pajamos per mėnesį yra apie 3 200 litų į rankas (šalyje vidutinis atlyginimas į rankas yra apie 1 600 litų), gali rasti atliekamų pinigų, kurie taptų bendradarbiais?
Kol kas sunkiai, ypač jei šeimoje yra daugiau nei trys asmenys. Įmanoma atsidėti santaupų, bet tada reikia visiškai sumažinti šeimos išlaidas ir turėti labai aiškų projektą – kodėl ir dėl ko tai darome, nes patys pinigai nesusitaupo.
Net loterijoje laimėtas milijonas pats savaime nieko neduoda. Kiek pamenu, lietuviams apskritai laimėjimai loterijose dar nieko gero neatnešė. Laimėtojai dažnai turi daug norų, bet neturi jokio aiškaus projekto, nebūna tam pasiruošę – jiems atrodo, kad turėti pinigų yra labai gerai, tačiau nenutuokia, kaip su jais elgtis.
Kita vertus, suma nėra labai svarbu – investuoti gali ir vaikas, per mėnesį ar du sutaupęs 100 litų kišenpinigių, – viską lemia gebėjimas tą sumą tinkamai panaudoti. Reikia suprasti, kad turtas savaime yra pasyvus, jį turi „aptarnauti“ – jis ne uždirba, o ryja pinigus. Viena iš daugelio mūsų klaidų: stengėmės prisipirkti turto, kuris mus išnaudoja, ir neišnaudojame pinigų, kad jie mums uždirbtų.
Akcentuojate, kad pinigai privalo gaminti pinigus. Kada pats šią taisyklę ėmėte taikyti gyvenime?
Taisyklę „pinigai gamina pinigus“ suvokiau tada, kai pradėjau dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis. Džiaugiuosi, kad supratau, jog pagrindinė galimybė uždirbti – žinoma, ir pralošti – yra investuojant.
Kokios Jūsų investicijų portfelio sudėtinės dalys? Kokiais informacijos šaltiniais naudojatės investuodamas?
Mano investicijų portfelis kito priklausomai nuo amžiaus, palaipsniui ėmiau nebe taip pavojingai investuoti, nuolat daugėjo saugesnių priemonių – akcijas pakeitė obligacijos, vyriausybės vertybiniai popieriai. Iš tiesų, amžius keičia pažiūras ir įsitikinimus, pradedi galvoti, kad verčiau stengsiesi išlaikyti tai, ką turi, o ne rizikuosi ir prarasi viską. Dabar investavimui skiriu mažiau laiko nei anksčiau, už mane tai daro banko konsultantai, bet sprendimus priimu pats, todėl niekada nenustoju domėtis, turiu žinoti, kur slypi pavojai.
Pagrindinis naujienų šaltinis, žinoma, yra mane aptarnaujantis bankas, nuolat pateikiantis vertingų analizių. Daugiau informacijos randu internete, dairausi po pasaulio finansų rinkas, lyginu rinkų situacijas pagal regioną, valstybę. Bet sakoma ir taip: jei viską žinosi, nieko neuždirbsi. Taip nutinka, kai tas pačias investicijas apdraudi kelis kartus ir galiausiai paaiškėja, jog nieko nepraradai, bet nieko ir neuždirbai.
Kol esi jaunas, kupinas energijos – daugiau rizikuoji, nebijai pralošti. Laikui bėgant, formuojasi kitos vertybės, senus investavimo tikslus keičia nauji. Dirbant tenka susipažinti ir bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis ir pastebiu, kad jaunesnieji nesuvokia daugelio dalykų, kurie man ir mano bendraamžiams atrodo savaime suprantami. Kai jaunų, dar trisdešimt penkerių nesulaukusių, bet jau didelėms įmonėms vadovaujančių stambių investuotojų paklausiu, koks pagrindinis jų asmeninio gyvenimo tikslas, dažnas labai ilgai galvoja. Žaviuosi jų sugebėjimu valdyti pinigus, bet pinigai nėra viskas. Pinigai turi daug galios, bet jie labiau atlieka katalizatoriaus funkciją, padeda realizuoti asmeninį laimės supratimą. Juk, iš tiesų, kiekvienas tenori būti laimingas.
