Varžo teisinis netikrumas
Turbūt bene garsiausia iš Lietuvos bandomų išprašyti užsienio investuotojų istorija – danų kompanijos „Saerimner“. Kalvarijos savivaldybėje kiaulių fermas įsirengę danų verslininkai jau penkerius metus kovoja su vietos valdžia, norinčia ją išprašyti namo. Konflikto priežastis – iš fermų sklindanti didžiulė smarvė, su kuria negali apsikęsti vietiniai. Danai, į fermas investavę beveik 200 mln. litų, priversti bylinėtis teisme, nes pirmosios instancijos teismas kiaulių kompleksui išduotą taršos ir integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimą panaikino. Nuosprendis buvo apskųstas, todėl galutinis sprendimas iki šiol neaiškus. Teisėjų kolegija sprendimą apeliacinėje byloje skelbs liepos 2 dieną.
„Įmonę itin liūdina situacija Kalvarijos rajone esančioje fermoje, dėl kurios bendrovė yra įsukta į nemažai kainuojančius teismus. Čia investavome pinigus, turėdami teisėtų lūkesčių, kad institucijų išduotas leidimas veiklai yra teisėtas. Šiuo metu šio, prieš septynerius metus išduoto, leidimo teisėtumą sprendžia teismai, nes šeši toliau nuo fermos gyvenantys žmonės nėra patenkinti fermos kaimynyste, nepaisydami to, kad ji suteikia darbą 25 kaimo gyventojams, o savivaldybės biudžetą kasmet papildo šimtais tūkstančių litų“, – situaciją „Balsas.lt Savaitei“ aiškino „Saerimner“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius.
Jis teigė, kad įmonės planuose – kelis milijonus litų siekiančias investicijas į šią fermą, tačiau būtent dėl nežinios, ar bus išduotas leidimas veiklai, šios investicijos šiuo metu yra įšaldytos.
„Prieš metus 20 proc. „Saerimner“ valdančios „Idavang“ akcijų įsigijo Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija (TFK). Iš šio sandorio gautos lėšos bus investuojamos į plėtrą – naujas fermas, o plėtrai tinkamiausia šalimi yra pasirinkta Rusija, ne Lietuva. Pagrindinį sprendimą nebeinvestuoti į naujų fermų statybą nulėmusios priežastys – teisinis netikrumas ir manipuliacijos viešuoju interesu, susijusios su Kalvarijos byla, kurioje šeši ieškovai ir dvi asociacijos (jų nariais yra tie patys šeši asmenys) atstovauja „viešąjį interesą“, – apmaudo neslėpė danų kiaulių kompleksą Kalvarijose valdančios „Saerimner“ generalinis direktorius.
Plėtra perkeliama į kitas šalis
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas teigė nemažai pažįstantys užsienio investuotojų, kurie investavę Lietuvoje, toliau savo verslo plėtrą vykdo ne mūsų šalyje.
„Pats charakteringiausias pavyzdys – „NEO grupės“ Klaipėdoje PET gamykla, kuri priklauso tailandiečiams. Jie investavo Lietuvoje ir labai džiaugėsi ta gamykla, nes ji turbūt iš visų jų gamyklų (esančių JAV ir Azijos šalyse) yra pati produktyviausia. Kadangi jų verslas pakankamai sėkmingai plečiasi, jie norėjo statyti papildomą gamyklą. Buvo pasirinktos dvi vietos, viena iš jų Klaipėdoje, o kita Nyderlanduose. Visais parametrais investuotojams Klaipėda pasirodė patrauklesnė, išskyrus dujų kainą. Tuo metu prieš kažkur tris metus Roterdame dujų kaina buvo apie tris kartus mažesnė nei Klaipėdoje. Tai nulėmė, kad nauja gamykla su keliais šimtais naujų gerai apmokamų darbuotojų buvo pastatyta Roterdame“, – vieną užsienio investuotojų istorijų prisiminė S. Besagirskas.
Jo teigimu, panašių istorijų jis žinantis kelias dešimtis, tačiau ne visi jų dalyviai nori būtų viešinami. Kiek jam yra tekę bendrauti su užsienio investuotojais, daugeliui atveju priežastys, kodėl pasitraukiama iš Lietuvos arba sustabdoma verslo plėtra, būna panašios – teritorijų planavimo sudėtingumas, nelanksti darbo santykių sistema, Lietuvos mokesčių nestabilumas.
„Kad pas mus yra nelanksti darbo santykių sistema, visi užsienio investuotojai puikiai supranta ir dažnai dėl to nepasirenka Lietuvos, – sakė S. Besagirskas. – Bet jeigu vis dėlto pasirenka, jie paskui elgiasi taip, kaip elgiasi lietuviškos įmonės, tarp jų ir valstybinės institucijos. Pavyzdžiui, jeigu ministerijoje dirbami viršvalandžiai, niekas už juos realiai nemoka. Tuomet ir išeina taip, kad Darbo kodeksas – sau, darbo santykiai – sau. Užsienio investuotojai supranta, kad Lietuvoje tai yra visiškai toleruojama ir nebaudžiama, nes jeigu būtų baudžiama, apskritai nebūtų įmanoma dirbti“.
Pašnekovas teigė žinantis tokių užsienio bendrovių, kurios per biurokratines kliūtis ketverius metus tvarkosi teritorijų planavimus, negalėdamos statyti naujų gamyklų, tačiau konkrečių vardų minėti nenorėjo.
„Dėl to prarandami keli šimtai darbo vietų, įmonė negali vykdyti eksporto – viso šito mes neturime“, – sakė S. Besagirskas.
Dar vienu „peiliu po kaklu“ užsienio investuotojams ateiti į Lietuvą ir čia vykdyti plėtrą, pašnekovas įvardijo Lietuvos mokesčių nestabilumą, kuris apsunkina verslo planavimą.
Užsienio verslininkams – ateiti nedrausti, bet ir neproteguoti
Nors užsienio verslininkams Lietuvoje kurtis neretai koją pakiša nelanksti Lietuvos verslo aplinka, į atėjusius didelius užsienio investuotojus žiūrima su įtarumu, ypač, kai juos paremia valstybė.
Pramonininkų atstovas S. Besagirskas svarstė, kad jeigu užsienio investuotojai ateina į tą sritį, kurioje jau ir taip veikia daug įmonių, jiems neturėtų būti sudaromos geresnės sąlygos ar skiriama parama.
„Tarkime, „Barclays“ atėjo į tą sritį, kur pas mus yra pakankamai stipri konkurencija, todėl jie iš mūsų įmonių nuviliojo daugelį darbuotojų, mūsų įmonės neteko užsakymų ir pan.“, – pavyzdį pateikė jis.
Tačiau, kaip atkreipė dėmesį pašnekovas, jeigu investuotojas ateina į tas sritis, kuriose nėra didelės konkurencijos ar atranda naujas verslo nišas, tokiu atveju užsienio verslininkai galėtų gauti valstybės paramą.
„Pavyzdžiui, Estijos paštas pranešė ateinantis į Lietuvą. Pašto rinka yra labai stipriai užimta, atėjęs naujas žaidėjas reikš, kad iš kitų pašto paslaugomis užsiimančių įmonių turės būt atleista daugiau žmonių“, – sakė S. Besagirskas.
Todėl, anot jo, valstybės verslo subsidijų politikoje turėtų būti apibrėžta labai aiški takoskyra, kur ateina investuotojas kažką kurti ir eksportuoti, ir kur ateina tiesiog išstumti vietinius iš rinkos, bet nesukurti nieko naujo, o tik padidinti konkurenciją.
„Užsienio investuotojams drausti ateiti į Lietuvą niekur nereikia, tegu jie ateina visur, kur tik nori, tačiau tose srityse, kur didelė konkurencija, reikėtų nustatyti tam tikrus kriterijus“, – sakė LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.
Biurokratija iš šalies išvarė ne vieną investuotoją
Dar vienas pasiūlymas, kurį pateikė S. Besagirskas – galimybė užsienio investuotojams pasiūlyti parengtą paketą, kad už juos visus biurokratinius reikalus sutvarkytų viena atsakinga Lietuvos institucija.
Daugelis dar iki šiol atsimena, kaip ketvirta pagal dydį pasaulyje padangų gamintoja, Vokietijos kompanija „Continental AG“ gana ilgai svarstė galimybę Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) teritorijoje išsinuomoti gamybinėms patalpoms reikalingą 60 ha sklypą. Paskutiniajame investicijų etape Lietuva varžėsi tik su Brazilija, kuri galiausiai ir buvo pasirinkta naujoms investicijoms.
Viena iš priežasčių, kodėl 2004 metais „Continental AG“ Lietuvos nepasirinko savo projektui buvo tokia – kompanija paskaičiavo, kad Lietuvoje užsitęstų naujos gamyklos projektavimo ir planavimo procesai, kuriuos sąlygoja šalies įstatymai. Šio investicinio projekto vertė siekė beveik milijardą litų (270 mln. eurų).
„Arabų kraštų investuotojai, paprastai investuojantys ne į plyno lauko investicijas, o į pastatytus objektus, mielai investuotų į plyno lauko investicijas, jeigu nereikėtų užsiimti biurokratinėmis procedūromis, nes jiems tai daryti yra per sudėtinga net Londone, ką jau kalbėti apie Lietuvą, kur viskas yra dar labiau reglamentuota“, – sakė S. Besagirskas.
Jis taip pat pridūrė, kad kartais šalia visų biuroraktinių mechanizmų ir finansinių dalykų, investuotojus prisiviliojant į Lietuvą (arba jų neatbaidant išvykti namo) sužaidžia ir kiti niuansai, tarkime, asmeninis dėmesys.
„Jeigu verslas yra sėkmingas, jis dažnai plečiasi ir ne visada būtinai pasirenkama Lietuva. Paprastai yra svarstomos kelios alternatyvos, todėl nereiškia, kad Lietuva yra kažkuo labai bloga ar nepalanki šalis, tiesiog gal kita yra truputį geresnė, ar joje daugiau dėmesio yra parodoma užsienio investuotojams. Kiek man teko dirbti „Investuok Lietuvoje“ taryboje, susidariau įspūdį, kad labai daug lemia asmeninis dėmesys investuotojui. Sakykime, „Barclays“ yra puikus pavyzdys, kai premjeras asmeniškai rūpinosi jų atėjimu. Kartais tas asmeninis dėmesys gali padaryti daug daugiau negu finansinės injekcijos ar tam tikros sąlygos“, – samprotavo Lietuvos pramonininkų atstovas.
